Krepšininkams sunkiau. Jie turi ne tik į krepšį pataikyti, bet dar ir pateisinti trijų milijonų lūkesčius. Gi krepšinis pas mus – antroji religija, kaip skelbia žurnalistų, o gal ir alaus gamintojų nukaltas šūkis. „Jei toksai krepšinis – antroji religija, tada aš geriau būsiu ateistas“, parašė vienas interneto komentatorius. Rašau šias eilutes, kai lietuviai čempionate yra įveikę tik bulgarus. Tarsi keršytų, jog pastarieji suėmė Henytę. Na, ar gali būti religijos objektas, jei įveikei tik bulgarus? Ko tie bulgarai apskritai čia atvažiavo?

 

Niekam nekilo klausimas, ko atvažiavo lietuviai. Nugalėti! Dievams kito kelio nėra, o krepšininkams Lietuvoje irgi nėra kito kelio – tik būti dievais. Todėl ir būriai maldininkų sekioja juos, kad ir kur jie važiuotų, ir laiko triukšmingas mišias su būgnais irgi trimitais, o viskam diriguoja krivių krivaitis Sėkla. Galėtų kartais pats eiti į, tarkim, įžaidėjus, pasikištų kamuolį po barzda ir varinėtųsi, kur tinkamas.

 

Tribūnose lietuviai dažniausiai visus perrėkia, su jų marškinėlių spalvom irgi sunkiai pasigalynėsi. O štai krepšininkams sunkiau. Nesimezga jiems žaidimas. Treneris Ramūnas Butautas sako, kad čia jis kaltas. Gražu, kad sako, bet nerezultatyvu. Jį vis tiek grįžusį pakars ant Kauno rotušės smailės. Jei tik lietuviai neįveiks visų likusių komandų. Jei įveiktų, sirgaliai mielai jam padovanotų ir tą rotušę su visa smaile. Mokiausi su Ramūnu Butautu. Ramus Ramūnas buvo, rimtas, dalykiškas. Labai draugiškas nebuvo, bet ir ne despotas. O kad genialus strategas, irgi nepasakyčiau.

 

Turbūt nėra sunkesnio dalyko Lietuvoje, kaip vadovauti krepšinio rinktinei. Jei jau tokia tai valstybinės svarbos užduotis, antraisiais treneriais čia turėtų dirbti kardinolas Bačkis ir prezidentė Grybauskaitė. Mat jei kas, sirgaliai ims mušti nebe savo būgnus, o trenerį bei žaidėjus. Ne dėl to, kad blogai žaidė. Dėl to, kad Lietuvą pažemino.

 

Žurnalistas Rimvydas Valatka apskritai gerų įžaidėjų nebuvimą komandoje sieja (per dvidešimt metų jis tokį matė tik vieną – Šarūną Jasikevičių) su laisvės trūkumu visuomenėje. Kuo mažiau laisvės, tuo mažiau įžaidėjų, nors centro puolėjų – kiek tik nori. Todėl, kad nelaisva visuomenė ugdo ne mąstymą, o paklusimą. Nelaisva visuomenė yra griežtai hierarchinė – su viršininkais ir tų viršininkų viršininkais. Ir dar – tai visuomenei labai rūpi turėti kokią nors ranka pasiekiamą religiją, nes tai irgi padeda manipuliuoti žmonėmis.

 

Tai kodėl ne krepšinį? Taip smagu valdžiažmogiams fotografuotis šalia kokį nors sidabrą parsivežusių krepšininkų, pasakyti, jog „sidabras yra moralinis auksas“ (V. Landsbergis kadaise), arba sušnekėti tokį „bile ką“, kad niekas nesuprastų (Kauno meras kadaise). Tai juk tarsi fotografuotis šalia Jėzaus Kristaus ir Panelės Švenčiausios!

 

Natūralu fotografuotis šalia geriausių, kiekvienas lįstų ir dar gimines atsivestų. Tačiau krepšininkai geriausi ne visada. O štai lietuvių teatras – beveik visada. Tiktai nei minios pasitinka Nekrošių, Tuminą ir Koršunovą, nei klerkai veržiasi su jais fotografuotis. Ir teatras Lietuvoje kažkodėl nestumiamas į antrą ar trečią religiją, ir tapatybės dalimi netampa.

 

Na, galima sakyti, kad teatru domisi mažesnė visuomenės dalis. Na ir kas? Pasauliniu mastu lietuvių teatru domisi dešimtys milijonų. Tai ne lazerinės technologijos, kur lietuviai irgi labai kieti. Pastarųjų niekaip nepaskelbsi antrąja religija, o teatrą – galima.

 

O apskritai, kam tų religijų? Kodėl mes vis dar tokie stabmeldžiai, kaip prieš tūkstantį metų kuolu per galvą trenkto Brunono laikais? Žaidžia vyrai, tegu žaidžia, serga sirgaliai, tegu serga. Pralaimėjimo atveju visiems riesta, man irgi tuo metu nieko rašyt nesinori. Tačiau jei tai jau religija, tuomet pralaimėjus reikėtų visiems užsidaryti Kauno sporto halėj ir susideginti, kaip Pilėnų gynėjams.

 

Ir kaip mūsų tautinės tapatybės dalis, krepšinis (šalia pigaus alaus ir gražių merginų) – kažkaip ne itin... Yra tų krepšinio šalių Europoj, yra. Ne bulgarai, žinoma. Nesiseka Lietuvai su tapatybės paieškom, niekaip neranda, su kuo tapatintis. Bet tai jau atskira tema, kada nors pakalbėsim.