Skaitomiausi
Dienoraščiai
(Ne)emigrantės dienoraštis. Tirpstantis laikas
Aš stoviu ant tvirtai įtempto lyno. Balansuoju savo mintimis. Mano likimas priklauso nuo lėtų įkvėpimų ir lėtų iškvėpimų. Jei suklysiu skaičiuodama 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 – įkvepiant ir 10, 9, 8, 7, 6, 5, 4, 3, 2, 1 – iškvepiant, mano gyvenimas taps tik dar viena trumpalaike legenda. Ūku, kuris išsisklaido be vėjo.
Norėčiau paversti savo pasaulį literatūra, sako, literatūroje gyventi – jaukiau. Kiekvieną ant tako nukritusį lapą, raudoną saulę pušų viršūnėse, tamsoje raibuliuojantį vandenį iš tvenkinio, virš kurio šiandien kurkia pamišusios varlės – galėčiau pasikabinti ant sienos, paversti savo asmeniniais siurrealistais tapetų raštuose. Savo literatūriniame pasaulyje galėčiau jausti, kiek širdis geidžia. Kiekvieną akimirką apsagstyti brangakmeniais, mėgautis mazochistiškai savo išgalvotomis netektimis, kiekvienai banalybei suteikti deramo šarmo – madingai pasendinti, saikingai pakvėpinti. Tame pasaulyje galėčiau apgyvendinti Jį ir turėti – tik jau nesakau „įkalinti“ – bet turėti sau tokį, kokio jo trokštu, kokį susikūriau per laiką ir atstumą. Laiko atstumą. Atstumo laiką.
Konservuoti bučiniai
Po stikliniais gaubtais išdėliočiau mūsų retus bučinius, ant kiekvieno užrašyčiau jo skonį: „Pier 17“ (turintis rizikos nesulaukti atsako prieskonį, pirmasis ir tik todėl įsimintinas), „Vanilinis“ (nes visi automobilių salonai kažkodėl bent kiek kvepia vanile), „Nuodingas“ (nes tąkart pabučiavau jam į kaklą mums stebint madingą miuziklą, jis nustėro iš netikėtumo, o aš žinojau, kad taip meilės nuoduose pamirkytą adatą pakišau po plona kaklo oda ir paleidau tekėti venomis, iki pat širdies, deja, tada man pačiai tai tebuvo žaidimas). Bučinius iš naktų sušluočiau į vieną kampą – mažai juos vertinu, jie visi kalba apie tą patį, visi tokie skuboti, patys savaime nesvarbūs, kur kas mažiau branginu juos už rytinius lūpų prisilietimus. Pabučiavimus, kuriuos matė riestaūsis Salvadoras. užkonservuočiau brangiausiuose aliejuose. „Atsisveikinimą“ įrašyčiau į vaizdajuostę ir per projektorių sukčiau ir sukčiau ant savo kambario sienų. Ak, jei tada būčiau žinojus, ką man reikš "Ištirpęs laikas" galbūt nebūčiau paleidusi jo rankų, delnuose spaudžiančių mano veidą.
„63 ir 18 kampą“ norėčiau paversti kavos pupelėmis, kurias kas rytą šviežiai sumalusi dar ir dar patirčiau ilgai laukto bučinio skonį.
Jei galėčiau atsukti laiką atgal ir žinoti tai, ką žinau dabar, šiandien, šią naktį, apsupta miškų tylos (jaučiu, kad mane stebi laukiniai žvėrys, jų akys kartkartėmis sublyksi krūmynuose ne taip ir toli nuo namo), norėčiau, kad visi pasaulio lėktuvai man bylotų tik viena – kad juose manęs tada nebuvo. Neišskridau. Kad likau ten, kur ir turiu būti.
Protas, kurio nereikia?
Sakytum, netikėtai TAI suvokiu, tačiau tai yra daug daugiau – tai suvokiu labai „tikėtai“, maža to, suvokiu, kad visada tai žinojau, tik štai, bebandydama savo gyvenimą paversti literatūra, ėmiau iš išrašiau iš galvos ant balto popieriaus lapo. Galėčiau viską ištrinti keletą sekundžių numygusi „backspace“, bet ne, negaliu, žiūriu į raides, kurias mano pirštai surinko, negalvodami, pasidavę hipnotizuojančiam laikrodžio ant sienos tiksėjimui (jis rodo netikslų laiką). Lygiai taip pat, kaip neklausydami sveiko proto klapt-klapt-klapt surinko žodžius – Juk žinai – tai nenutinka kiekvieną dieną – tokie žmonės nesimėto pakelėse – dar daugiau – leisk tau pasakyti – tai nusikaltimas prieš Meilę, draugystę, prieš tauriausius žmogiškus jausmus – ne visada protinga būti protingais! – ir paspaudė „Send“.
Išsigandusi griebiausi darbo, skambučių, laiškų, susitikimų, bėgau nuo baimės, nuo pačios savęs, juk net negalvojau, ką jis man pasakys ir ar atsakys, juk pabaigoje mano pirštai, jau paakinti ORUMO, suklapsėjo per klaviatūrą – SUDIE, nebegaliu, nebenoriu, leisk man išeiti, pastumk mane išeiti.
Jo laiškas įkrito su tuo standartiniu elektroniniu garsu (kur ta prarasta romantika, kai prie durų prišoki nugirdus į pašto dėžutę slystančio voko garsą, kai nekvėpuodama lauki, kol nutols paštininko žingsniai ir trinktels laiptinės durys?).
„Neišskrisk, – rašė jis man. – Noriu tave pamatyti.“
Pabėgau. Bet ne taip toli, kaip turėčiau. Į mišką, užmiesčio tylą, aplenkusi oro uostą, tai man kainavo vos keliasdešimt svarų – pakeista skrydžio data. Pinigai sumokėti už dar vieną istorinį pasimatymą. Sėdėsim ir žiūrėsim vienas kitam į akis, žinoma, žvakių šviesoje, negalėdami nuryti nė kąsnio to brangaus maisto, kuris bus patiektas mūsų lėkštėse. Arba aš juoksiuosi, laisvai, tarytum nieko nebūtų atsitikę prieš tai – ašarų rytą, ašarų naktį, ašarų gatvėje, ašarų lietuje, žaibuojant tiesiai į nuodų taurę. Dar neapsisprendžiau.
Dabar sėdžiu klausydama tolumoje lyg sirenos švilpiančių varlių, iš tamsos tas garsas aidi bylodamas, kad ne viskas paklūsta mūsų protui, skaičiams, svarams, doleriams, akcijų kursams ir palūkanų kreivėms. Kiek tu sumokėtum už savo Svajonių gyvenimą? Kokia tavo Laimės kaina? Kiek yra „per daug“ ir kiek yra „per mažai“? Sako, tos dainuojančios varlės gyvena medžiuose. Ėjau jų ieškoti. Stovėjau prie tvenkinio, apsupto milžiniškų pušų, ir tas neįtikėtinas švilpimas kilo į dangų, atsimušęs į debesis krito atgal ant vandens dar skambiau suskambėdamas. Bandžiau įsivaizduoti geriausią pasaulyje orkestrą, nematomai įsitaisiusį šakose, jau beveik įsivaizdavau, tik nepavyko tai vizijai suteikti tinkamos muzikinės formos. Joks žmogaus sukurtas kūrinys geriau neišreikštų mano jausmo, kaip tos mistinės nematomos varlės, gyvenančios indėnų žemėje, tupinčios indėnų medžiuose.
Pakilus taku aukščiau, atsivėrė laukymė, aptvaras greta vaiduokliško namo, paskendusio narcizuose. Jame ganėsi baltas arklys. Krūptelėjau netikėtai išvydusi tokį tobulą grožį, nekantrų grakštumą, laukinę baimę ir laukinę aistrą. Žirgas pastebėjo mane ir lengva ristele priartėjo (per saugų atstumą), prunkštelėjo, krestelėjo galvą, pasisuko ir nušuoliavo šalin per savo pievą. Tokiais momentais pagalvojama – jei tikėtum reinkarnacija, tai dabar regi, kaip atrodys tavo persikūnijusi siela.
Meilė ir beisbolo lazda
Tikrai nesakau, kad mano jausmai ypatingi. Atvirkščiai – dauguma išjaučiame kažką panašaus, tai patvirtina laiškai, krentantys į mano elektroninio pašto dėžutę. Tu ar kažkas kitas man rašo: „Victoria, kas tu? Tu pasakoji MANO istoriją“. Aš nusišypsau – jau esu pakankamai išmintinga, kad nesureikšminčiau savo išgyvenimų. Ką jau čia lyginti mane ištikusią Meilę su meksikietiškais serialais... Beje, maniau, kad tos istorijos išgalvotos, kol kaimynystėn neatsikraustė kažkokių proispanų šeimynėlė. Vieną vakarą po langais jie mojavosi peiliais, už pusvalandžio – jau meiliai dalinosi marichuanos suktine. Kitą dieną visai gatvei išrėkė savo 15 metų meilės ir išdavystės peripetijas, trečią – vėl apsikabinę plovė savo mėlyną kabrioletą (visai ne pagal kišenę). Ketvirtąją, žiūrėk, Jis spardė savo bangiausios mašinos padangas (vyras!), kol ji, nubildėjusi laiptais (Jo) beisbolo lazda ištvatino nublizgintus langus (moteris!).
Egzaltacija
63-iojoje nieko neveikiantys žmonės mėgsta būriuotis prie savo durų. Tą įsimintiną dieną jie būriavosi kaip kasdien, abejingai stebėdami šeimos melodramą toliau aptarinėjo benzino kainas ir šylantį orą. Viską sudėjus krūvon, man pasidarė per daug. Ir visai ne dėl to, kad pagrįstai baiminausi kruvino finalo (net aš suvokiu, jog tai, ką padarė Ji – yra PER DAUG). Tiesiog nepakeliama suvokti, kad LABAI TIKĖTINA, jog prieš 15 metų jiedu vienas kitam jautė ne mažiau romantiškus jausmus, kaip aš ir mano Mr. Perfect. Skirtumas tik tas, kad jie nebuvo tokie egzaltuoti.
Nebijok mylėti
Taigi aš iš naujo skaičiuoju – nulis, vienas, du, trys... Trys dienos iki vakaro (neabejotinai prašmatniausiame) restorane. Norėčiau jį nukelti neribotam laikui.
Man sako, kad esu drąsi, mane vadina karaliene, femme fattale, visada žinančia, ko nori (ir kaip tai gauti). Gimusia vilioti ir valdyti.
O aš suvokiu, kad visa tai – pramanai ir niekai. Aš drebu kaip lapas. Vienodai bijau ir GAUTI ir PRARASTI.
Galiausiai suvokiu, kad tie žodžiai nusako kažką kitą, kad jie ne apie mane, ne apie mus.
Meilė netrokšta GAUTI. Tikriausiai todėl ji vadinama nuostabiausiu jausmu pasaulyje, nes kai netrokšti GAUTI – nebijai ir PRARASTI. Kiek kartų sau sakiau – Victoria, neieškok kelių, nesiblaškyk. Mokykis Mylėti. Mokykis Mylėti...
Padrąsink mane: victoria@tiesa.uk.com


