Vienas Kafkos veikėjas pabudo vabalu. Aš pabudau kate. 

Kas atsitinka, kai tampa per šviesu? Tu užsimerki. Ką darai, kai pavargsti nuo darbo? Pasiprašai atostogų. Kai skauda? Išgeri vaistų. O ką daryti, kai tampi... pernelyg laimingu? Kai tavo jausmai tampa vandenynu, kuriame tu plūduriuoji, nardai, vartaisi kaip žuvis. Vandenynu, kuris su kiekviena nauja banga pakyla. Kuris, galiausiai, užtvindo tavo gyvenimą, ir tu nebežinai, ar gyveni, ar sapnuoji. Takoskyra tarp fantazijų ir realybės ištirpsta, tu gyveni savo susikurtoje matricoje. Ar kada pagalvojai, ką darytum, jei vieną rytą pabustum savo svajonių gyvenime?

O man taip atsitiko. Ir žinai ką – tai taip pavojinga, kaip žaisti su narkotikais.

 Dukart du

Kartais atrodo, kad nebeturiu jėgų pakelti, IŠJAUSTI tiek jausmų, nespėju jų, lyg kokių gimstančių eilėraščių, užrašyti, sugauti, išsaugoti. O laimės aš godi – nė vieno jausmo nenoriu paleisti. Bet nežinau, kaip juos pagauti, nufotografuoti, surūšiuoti, uždaryti ir užantspauduoti. Jaučiu, kaip prarandu ryšį su realybe, o gal realybė praranda ryšį su manimi. Tada griebiuosi skaičių ir kreivių, noriu įsitikinti, kad sapnuoju, kad dukart du nėra keturi, bet ne – viskas savo vietose. Viskas tikra.

Jaučiu norą atsistoti ant tvirtos žemės. Pykina nuo jausmų siūbavimo. Bet vandenynas kyla, jaučiu, kaip semia kaklą, smakrą, jaučiu jo drungną sūrų vandenį ant lūpų. Staiga suvokiu, kad įmanoma paskęsti savyje. 

 Vėjo malūnai

 Klausi – kaip aš, kaip mano darbai, mano jausmai, rašai – apkabinu, laikau už rankos iš toli, esu šalia per kelius, per vandenį, per tiltus, sakai – degu tavo džiaugsmais, jaučiu tavo nerimą.

Drauge, žinau, nereikia pridurti – esu juokinga kovotoja su vėjo malūnais. Donkichotas su aukštakulniais.

 Taisyklės ir išimtys

Po manim – žalia žolė, virš manęs – žydras dangus. Aš, įsitaisius ant geltonų priešgaisrinių kopėčių, laviruoju virš gatvės, ant kelių laikydama kompiuterį, rizikuodama šliūkštelti karštą kavą kam ant galvos. Pamoju pro šalį pėdinantiems – žinau, žinau, DRAUDŽIAMA taip sėdėti.

Draudžiama tą, privaloma aną... Bet tos taisyklės pareguliuoja mūsų gyvenimą, ypač jei gyveni mieste, kuriame tiek skirtingų rasių, papročių, kultūrų – privalu laikytis tam tikrų gairių. Aš pati, būdama labiau išimtis, nei taisyklė, mėgstu taisykles.  

Tik kodėl niekas nenustatė taisyklių jausmams? Tai tikriausiai vienintelė sfera gyvenime, kurioje civilizacija paliko tokį chaosą.

Aš, pavyzdžiui, balsuočiau už įstatymą, draudžiantį skaudinti tuos, kuriuos myli.

 Katino siela

Vieną rytą, kai vėl su kavos puodeliu tupiu ant savo kopėčių, meksikietis kaimynas iš kitos gatvės pusės šūkteli, pirštu besdamas manęs link: „Ei, tu! Tu turi katino sielą!“

Nežinau, ką konkrečiai jis turėjo omenyje, bet imu suvokti, kad TAI jau akivaizdu.

Anądien padavėjas bare prisliūkino ir lipšniai šypsodamasis paklausė: „Kaip jautiesi, kai tau PATARNAUJA vyras?“. Nuoširdžiausiai nustebau, net nesusimąsčiusi atkirtau – o koks skirtumas?!

„O, tu man patinki! Tu tokia NEPRIKLAUSOMA, ar ne?“, – kaip žaltys primerkė gyvatiškas akis. Vėl sutrikau. Ar man kas ant kaktos parašyta? Numykiau jam kažką, nesuvokdama, kas vyksta.

Po kelių minučių ant mūsų stalo atkeliavo neužsakytas desertas. Komplimentas nuo restorano savininko, paaiškino barmenas.

Gal jam derėjo tiesiog paklausti, ar mums malonu, jog mus aptarnauja pats BOSAS?

 Nemiga

 Bėgu per gyvenimą, gyvenu paromis – laikas yra auksas ir ledas vienu metu: toks brangus ir taip greitai tirpsta. Dienomis aš gyvenu, kaip reikia, naktimis pasiverčiu kate ir išsliūkinu į gatves, šmurkšteliu ten, kur groja geriausią džiazą. Tupiu kamputyje ir murkiu iš malonumo. Nuolatos neišsimiegu. Bijau pramiegoti savo laimę.

 Dar kartą apie katino sielą

 Bet kartais ieškau atsakymo – kas man negerai?

„Tu nesutverta gyvenimui“, – paaiškina man kolega, kai netekusi pusiausvyros priremiu jį prie sienos klausdama, kas, jo manymu, man yra. Nesutverta buičiai, patikslina jis.

Keista. Net neturėdama nė menkiausių ambicijų blizgėti kaip gera namų šeimininkė suvokiu, kad namuose būčiau daugiau nei patogi. Mane patikina, kad mano kulinariniais ir kitais sugebėjimais niekas neabejoja. Aš esą esu – nepastovi.

Pradedu suvokti, kad katino sielos jie nesupranta. Aš esu naminė. Aš dievinu šeimos židinį. Aš murkiu, kai mane glosto. Aš leidžiuosi maitinama. Aš laimingiausia, kai miegu prie kojų to, kurį myliu. Aš ištikima. Tiesiog viduje – priklausau sau ir nuo savęs. Ar tai taip nepakenčiama?

 Sielos vagis

 Per savo gyvenimo kelionę sutikau daugybę žmonių, kurie man sakė, jog esu KITOKIA. Tik pečiais gūžteldavau į tai, kas man skambėjo kaip nuvalkiotos banalybės. Jis, vienas vyras, mane privertė suklusti, lyg tarp kitko pastebėdamas: „Tu kitaip – ypatingai – jauti gyvenimą“. „Ką?!“ – išsižiojau. Pamenu, tąkart širdis krūtinėje apmirė, kraujas plūstelėjo į smegenis. „Būdamas šalia jaučiu, kad ne šiaip gyveni. Tu IŠGYVENI kiekvieną akimirką“, – paaiškino, lyg būtų koks lama, sielų ganytojas, o ne naikintuvų inžinierius. Nebeprisimenu, ar labiau išsigandau, ar nudžiugau – galvoje sukosi vienas klausimas: kaip jis prasmuko į mano vidų?!

Atpažinimas

Jausti. Jausti, kad gyveni. ČIA ir DABAR. Tai visada buvo mano vidinis tikslas, atsakymas į klausimą, kokia mano gyvenimo esmė ir prasmė, atsakymas sau ir jokiu būdu ne kitiems. Tokiam reikalui turėjau paruošusi „rimtesnių“ gyvenimo tikslų sąrašiuką (sustabdyti globalinį atšilimą ir taip išgelbėti pingvinus Antarktidoj, ir pan.). O pati sau tyliai žinojau, kad pasiekimai ir pripažinimas, kaip ir visa kita, yra nieko verta, jei nieko vertos tavo „eilinės“ dienos. Tai buvo mano asmeninė tiesa. Mano mažutė didelė paslaptis. Iki tos dienos, kai, užuot, kaip tiems pietiečiams būdinga, nužiūrinėjęs mano užpakalį, jis ėmė ir paprasčiausiai pažiūrėjo į mano sielą.

Vidurnaktį iš lovos išverčiau draugę, atestuotą psichoterapeutę, kad sužinočiau – kaip anas taip įsigudrino? „Niekur jis tau nepažiūrėjo, – į ragelį mieguistai nusijuokė ji. – Jis tiesiog ATPAŽINO.“ Dabar žinau, kad tai vadinama „atpažinimo efektu“. Esą niekas negali kitame pamatyti to, apie ką pats neturi asmeninės patirties.

Bet aš galvojau, kad ir jis – katinas. Tačiau paaiškėjo, kad aš – katė, o jis – žuvis.

Victoria