Vėjas Stebėtojas

Turbūt visiems taip yra buvę? Meilė trunka trejus ar daugiau metų, o tuomet viskas staiga baigias. Ir nors, mano atveju, aš buvau tas, kuris nutraukė mūsų santykius, bet, spėju, kentėjau ne mažiau už ją. Nebesusitvarkiau su savimi – Vėjas, kaip puikiai šis vardas atspindi mano asmenybę. Išties esu kaip „vėjo pamušalas“. Skraidžiau, o gal ir kritau žemėn. Į dugną. Vakarėliai su neaiškiais žmonėmis, žolės suktinės, daug gėrimų, daug londono. Labai gražus lietuviškas žodis – pragėriau. Taip, pragėriau ištisą savaitę, o tuomet ir iš darbo atleido. Kur toliau eit? Oi, mano gyvenimėli, kokia tu graži miela ir saldi muilo opera esi!

 Darbo nėra

 Darbo Londone nėra. Krizė? Galbūt aš nemoku ieškoti, o gal ir nenoriu rasti. Ko gero, tame „Starbucks“ dirbau tik todėl, kad Ana, mano buvusioji mergina, lyg cerberis man primindavo: „Nemesk darbo... Už ką susimokėsi nuomą, iš kur gausi pinigų, o mokesčiai...“. O tas, o anas. O man išties nesvarbu, kad aš ryžius valgyti turėsiu. Gal nebaisu ir todėl, kad niekad taip gyventi neteko. Bet štai jau kelios savaitės be darbo, net nustojau jo ieškoti. Kokia gyvenimo prasmė? Gal jos nėra, o gal jauni žmonės jos nesupranta?

 Draugai – tai lobis

Ir ne aaforizmais aš čia kalbu. Jie – lobis. Finansine prasme. Štai Motiejus, mano vienintelis lietuvis draugas Londone, dažnai man nuperka maisto, o Alisa, miela mergina iš Šiaurės Anglijos, žada sumokėti už nuomą. „Kiek tik reikės“, – ji sako man. Gal taip nesakytų, jei kartu nemiegotume. Vis dėlto nenoriu pasirodyti gobšus ir tuščias – draugai man yra lobis ir dvasiškai, jie užpildo visą mano laiką ir tik dėl jų aš dar nepadegiau Londono ar neišėjau iš proto. Kai kurie iš jų mane net moko, bando, kaip ir mano buvusioji, atvesti į protą: taip dykinėti ilgai negalėsi, negalėsi būti išlaikomas, turi pradėti kažką daryti. Gal stok mokytis?

 Diplomams – ne

Taip. Diplomo neturiu, bet košės galvoje stoka nesiskundžiu. Egzaminus mokykloje išlaikiau per 90 procentų. Aišku, tai buvo prieš daug metų, bet šį tą atsimenu. O visada domėjausi pasauliu – viskuo. Kam man tas diplomas? Aš nežinau, kokio norėčiau... Gal baigti filosofiją – man plevėsai taip tiktų. O gal aktorystę? O gal stoti mokytis ekonomikos? Sako, patekus į aukštojo mokslo įstaigą atsiranda gyvenimo prasmė bent trejiems metams. Bet kodėl aš negaliu būti palaidūnas? Gyventi savo malonumui. Nei studijos, nei diplomas, nei įdomus darbas man nesuteiks laimės. O štai dabar dienos tobulos: prabundu vidurdienį, skaitau iki trečios, toliau šlaistaus po miestą, vakare susitinku su draugais, naktį – su Alisa. Kodėl šioje visuomenėje mes taip skatinami siekti ir norėti? Turiu prisipažinti, kad negalėčiau pasakyti, ar toks gyvenimas yra krizė, ar malonė.

 Nerūpestingo gyvenimo idėjoms apmokėti...

 Deja, pinigų vis tiek pritrūksta. Nors, kaip ir sakiau, maistui bei nuomai padengti man suteikiama parama, tačiau stinga tų kelių svarų piniginėje savoms išlaidoms. Nerūpestingo gyvenimo idėjoms įgyvendinti. Tad ėmiausi veiklos, neprieštaraujančios mano, plevėsos, filosofijai. Šiame mieste milijonai žmonių, kurie mane mato pirmą ir paskutinį kartą gyvenime – pradėjau gatvėse groti gitara. Šlaistymosi po Londoną laiką, tarp trečios ir septintos, paskyriau tokiam „free lance“ darbui. Dainuoju visaip: ir lietuviškai, ir angliškai, ir net vokiškai. Juk mano buvusioji frau Anika išmokė. Dainuoju sau, miestas juda sau, o aš su muzika plaukiu per kasdienybę. Užsidirbu. Man užtenka; gal greitai Motiejui net nebereikės man maisto pirkti?

 O kaip jūs iš tiesų jaučiatės?

Tikrai nežinau, ką atsakyčiau į tokį psichologo klausimą. Jis bandytų įžvelgti kokią nors prasmę už mano neapgalvotų ir spontaniškų poelgių bei pasirinkimų, tačiau, manau, nėra ko čia per daug analizuoti. Esu jaunas vyras, kiek sutrikęs, bet visai neblogai besisukantis savo pasauly. Žinau, kad nedykinėjau pastaruosius metus, ir dabar noriu atsigriebti. Noriu leisti sau negalvoti, atsigauti, tiesiog egzistuoti. Ar tai įmanoma?

 Tęsis...

Prabudau jau auštant, buvo pirmadienis. Žinojau, kad nei šią, nei kitą savaitę manęs niekas nelaukia: ko gero, nei bloga, nei gera. O tai reiškia – jokių rūpesčių. Po mano ranka miegojo Alisa, tokia rami kaip vaikas. Ir tą akimirką aš pasijutau laimingas. Apsuptas krizių, gyvendamas netinkamai, ne taip kaip kiti, aš pasijutau laimingas. Nuo minties, jog už kelių valandų reikėtų keltis darbo dienai „Starbucks‘e“, mane ėmė krėsti šiurpas. To nebus, tikrai nebus! Ir apimtas palengvėjimo, kažkokios jaudinančios ramybės, aš užsimerkiau ir vėl užmigau. Taip, tai malonė – tik kiek ilgai ji tęsis?