Pamenate, skundžiausi, kad sielą pamečiau. Pasirodo tai buvo daug rimčiau, nei įsivaizdavau.

Vieną dieną stovėdama ant tilto pagavau save mąstant – kažin, koks jausmas pasinerti į Temzės vandenis? Kitą – kiek drąsos reikia sukaupti, kad nušoktum po traukinio ratais?

Bet visai ne todėl, kad gyvenimas man nemielas. Gal aš tiesiog truputį suicidė, o gal pristigo adrenalino kraujyje ar pokelioninė rutina, kaip kokia korozija, plinta smegenų vingiuose?

Laimės pagirios

Šioje nuostabioje šalyje darbdaviai rūpinasi, kad jų darbuotojai būtų laimingi. Tiksliau – darbingi ir su maksimalia energija plušėtų jų naudai. Todėl, kai paprašiau nemokamų trijų dienų atostogų, mano Bosas reikšmingai kilstelėjo antakius, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir kairėn–dešinėn, kaip kokia marionetė, palingavo žilstelėjusią galvą. „Vaikeli, ar viskas gerai?“ – akyse kone sužibo tėviškos ašaros.

„Taip, nesijaudinkite, tiesiog pavargau nuo kelionių, po skrydžių visada įsiskausta galva, migrena, bet tai praeina, tiesiog turiu pailsėti, miegas geriausias vaistas, dar grynas oras, ir būsiu kaip nauja“, – išbėriau kaip žirnius, o pati sau galvojau – man pagirios nuo laimės, nuo svaigaus gyvenimo, kurį išvogiau iš komandiruotės dienotvarkės, per pietus, savaitgaliais, vakarais, naktimis. Man pagirios nuo gyvenimo kokybės, lyg nuo aukščiausios rūšies konjako – negali norėti, kad tai tęstųsi amžinai. Galiausiai ir pinigai baigiasi.

Rojaus kvapas

Palikusi jį it mietą prarijusį, užvėriau už savęs sunkias duris, pirštais čiuopdama rekomenduotojo daktariūkščio kainą. Vienos tokios vizitinės kortelės vertė – arti svaro. Aš ištreniruota užuosti prestižą ir pinigus, toks mano darbas.

Net jei iš tiesų norėčiau nusižudyti, toks vizitas – ne mano kišenei.

Žvilgtelėjusi į laikrodį, pasukau prie laukujų durų – pietų metas, o aš juk oficialiai „nestabili“, tad pertrauka man gyvybiškai reikalinga.

Lauke įkvėpiau gaivaus vasaros oro, širdis suspurdėjo, užuodusi namų kvapą. Apsidairiau – netoliese kažkas ežiuku kirpo žolės trikampėlį. Dar saulėtame danguje kaupėsi pilki kamuoliniai debesėliai, žadantys trumpalaikį lietų. Žinojau, kad man grįžus nupjauta žolė po lietaus kvepės rojumi ir nukulniavau Nacionalinės galerijos link. Picasso – pietums – pats tas.

 Skudurinė lėlė

 Žingsniavau mąstydama apie žmogaus sielą. Kažkas dar svarsto, ar ji egzistuoja. Bet štai – žiūrėk, vos pamečiau ją kažkur pakeliui, tą perregimą, už helio atomą lengvesnę substanciją, ir visiems tapo akivaizdu – Victoria nebe Victoria, o Skudurinė Onutė.

Aš apakusi, apšalusi, netekusi amo, fragmentuota, stilizuota, iškraipyta, lyg storu Picasso teptuku būčiau nupiešta, o aliejiniai dažai dar nenudžiūvę – per storas sluoksnis, tapytojau, kas glausis prie manęs – prilips. 

Tavo laiškas 

 Monitoriaus kampe mirgėjo dar vienas geltonas vokelis. Atidariau laišką jau nujausdama, kad šiandien nieko KASDIENIŠKO atsitikti tiesiog nebegali. Labas Victoria, aš va kartais vis paskaitau tas tavo istorijas... apie meilę... nei žinau, ar jos yra tikros, ar išgalvotos, viena už kitą įdomesnės...taigi vieną dieną ir man ėmė ir atsitiko tokia meilės istorija, ji tokia narpli, klampi, joje daug melo...taigi aš ją norėčiau tau visą papasakoti, bet ji per ilga rašyti, – šį tritaškiais išmargintą laišką nusiunčiau į aplanką „asmeniniai“, nes vos pradėjusi skaityti žinojau atsakymą – aš saugau privatumą, į skambučius, žinutes neatsakau, juolab nesusitikinėju su gerbėjais, bet jei ta tavo istorija tokia nekasdieniška, išrašyk man ją victoria@tiesa.com, nes išrašytos meilės pavirsta pasakomis suaugusiesiems, kurios lyg užkalbėjimai – malšina skausmus, gydo peršalimą ir nevaisingumą.