Dvi savaites klajojau lyg šešėlis, veidrodžių atspindžiuose bandydama įžiūrėti reikšmę savo žvilgsnyje. Žodžiuose ieškodama prasmės. Veiksmuose – motyvacijos. Bendravime – grįžtamojo ryšio. Nakties miege – sapnų...  

Pamenate, skundžiausi, kad sielą pamečiau. Pasirodo tai buvo daug rimčiau, nei įsivaizdavau.

Vieną dieną stovėdama ant tilto pagavau save mąstant – kažin, koks jausmas pasinerti į Temzės vandenis? Kitą – kiek drąsos reikia sukaupti, kad nušoktum po traukinio ratais?

Bet visai ne todėl, kad gyvenimas man nemielas. Gal aš tiesiog truputį suicidė, o gal pristigo adrenalino kraujyje ar pokelioninė rutina, kaip kokia korozija, plinta smegenų vingiuose?

Laimės pagirios

Šioje nuostabioje šalyje darbdaviai rūpinasi, kad jų darbuotojai būtų laimingi. Tiksliau – darbingi ir su maksimalia energija plušėtų jų naudai. Todėl, kai paprašiau nemokamų trijų dienų atostogų, mano Bosas reikšmingai kilstelėjo antakius, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir kairėn–dešinėn, kaip kokia marionetė, palingavo žilstelėjusią galvą. „Vaikeli, ar viskas gerai?“ – akyse kone sužibo tėviškos ašaros.

„Taip, nesijaudinkite, tiesiog pavargau nuo kelionių, po skrydžių visada įsiskausta galva, migrena, bet tai praeina, tiesiog turiu pailsėti, miegas geriausias vaistas, dar grynas oras, ir būsiu kaip nauja“, – išbėriau kaip žirnius, o pati sau galvojau – man pagirios nuo laimės, nuo svaigaus gyvenimo, kurį išvogiau iš komandiruotės dienotvarkės, per pietus, savaitgaliais, vakarais, naktimis. Man pagirios nuo gyvenimo kokybės, lyg nuo aukščiausios rūšies konjako – negali norėti, kad tai tęstųsi amžinai. Galiausiai ir pinigai baigiasi.

Todėl labai apsidžiaugiau, kai jautruolis patikino, kad esu laisva iki kitos savaitės pradžios, ir užmokestis už darbo valandas iš algos nebus išskaičiuojamas. Negana to – merkdamas akį kištelėjo vizitinę, kurioje subtiliomis gotikinėmis raidėmis buvo išrašyta: L. A. Psichoterapeutas.

Nustebusi mečiau klausiamą žvilgsnį į Bosą – ar jis mane laiko pamišėle, ir tik todėl, kad pavargau jo vaikoma lakstyti po pasaulį?!

Ištiesusi ranką PADĖJAU (nors viduje troškau SVIESTI) kortelę ant antikvarinio stalo ir pasisukau eiti, tik staiga į smegenis man lyg žaibas tvykstelėjo suvokimas, kad esu netašyta kaimietė – vėl tas posovietinis auklėjimas, sukerpėjęs mąstymas, drobinė užuolaida ant akių! Akimirksniu apsisukau ant kulniuko, čiupau aksominę kortelę ir kaip penkiametė apibėgusi stalą dėkodama pakštelėjau Bosui į skruostą! Anglas pabalo ir nukaito pakaitomis tris kartus – galite įsivaizduoti. Šitaip į jo asmeninę erdvę dar niekas nebuvo įsibrovęs. Elegantiškai įžūliai – štai kaip. Rezultatas lygus – 1:1, dear sir!

Rojaus kvapas

Palikusi jį it mietą prarijusį, užvėriau už savęs sunkias duris, pirštais čiuopdama rekomenduotojo daktariūkščio kainą. Vienos tokios vizitinės kortelės vertė – arti svaro. Aš ištreniruota užuosti prestižą ir pinigus, toks mano darbas.

Net jei iš tiesų norėčiau nusižudyti, toks vizitas – ne mano kišenei.

Žvilgtelėjusi į laikrodį, pasukau prie laukujų durų – pietų metas, o aš juk oficialiai „nestabili“, tad pertrauka man gyvybiškai reikalinga.

Lauke įkvėpiau gaivaus vasaros oro, širdis suspurdėjo, užuodusi namų kvapą. Apsidairiau – netoliese kažkas ežiuku kirpo žolės trikampėlį. Dar saulėtame danguje kaupėsi pilki kamuoliniai debesėliai, žadantys trumpalaikį lietų. Žinojau, kad man grįžus nupjauta žolė po lietaus kvepės rojumi ir, nekantraudama grįžti po lietaus, nukulniavau Nacionalinės galerijos link. Picasso – pietums – pats tas.

 Skudurinė lėlė

 Žingsniavau mąstydama apie žmogaus sielą. Kažkas dar svarsto, ar ji egzistuoja. Bet štai – žiūrėk, vos pamečiau ją kažkur pakeliui, tą perregimą, už helio atomą lengvesnę substanciją, ir visiems tapo akivaizdu – Victoria nebe Victoria, o Skudurinė Onutė.

Grįžusi prie savo kompiuterio radau elektroninį laišką iš paties Pabučiuoto Boso. Jame buvo atsiprašoma, jei toks gestas (psichoterapeuto rekomendacija) galėjo užgauti mano jausmus, tačiau tai tėra kompanijos politikos darbuotojų atžvilgiu dalis – kartą per metus apmokėti dešimt karmos apvalymo vizitų. Netikėdama savo akimis kelis kartus pusbalsiu perskaičiau iš naujo – „karmos apvalymo“?! Kuo toliau, tuo įdomiau. Vos koją čia įkėlusi užuodžiau, kad šita kompanija su Pabučiuotu Bosu priešakyje – kažkokia nenormali. Gerai pagalvojus, antraip jie nebūtų manęs įdarbinę.

„Victoria, tu šauni mergina, tik – labai jauna. Apsilankyk pas L. A. Padaryk man asmeninę paslaugą. CEO“, – savo keistu įpročiu pasirašyti ne inicialais, o pareigų abreviatūra baigė savo šventą misiją Generalinis. Sėdėjau apakusi, apšalusi, netekusi amo, fragmentuota, stilizuota, iškraipyta, lyg storu Picasso teptuku būčiau nupiešta, o aliejiniai dažai dar nenudžiūvę – per storas sluoksnis, tapytojau, kas glausis prie manęs – prilips. 

Tavo laiškas 

 Monitoriaus kampe mirgėjo dar vienas geltonas vokelis. Atidariau laišką jau nujausdama, kad šiandien nieko KASDIENIŠKO atsitikti tiesiog nebegali. Labas Victoria, aš va kartais vis paskaitau tas tavo istorijas... apie meilę... nei žinau, ar jos yra tikros, ar išgalvotos, viena už kitą įdomesnės...taigi vieną dieną ir man ėmė ir atsitiko tokia meilės istorija, ji tokia narpli, klampi, joje daug melo...taigi aš ją norėčiau tau visą papasakoti, bet ji per ilga rašyti, – šį tritaškiais išmargintą laišką nusiunčiau į aplanką „asmeniniai“, nes vos pradėjusi skaityti žinojau atsakymą – aš saugau privatumą, į skambučius, žinutes neatsakau, juolab nesusitikinėju su gerbėjais, bet jei ta tavo istorija tokia nekasdieniška, išrašyk man ją victoria@tiesa.uk.com, nes išrašytos meilės pavirsta pasakomis suaugusiesiems, kurios lyg užkalbėjimai – malšina skausmus, gydo peršalimą ir nevaisingumą.

Už lango pagaliau pradėjo lyti – iš pradžių mažais lašiukais, paskui vis stambesniais, vis greičiau, kol dangus visai prakiuro ir Dievas ant mano perkaitusios galvos išpylė kibirą drungno vandens.

Turiu tau daug papasakoti, iki greito. Victoria