– Išvykau studijuoti į „University of Illinois at Chicago“ lyginamosios literatūros. Išskyrus tai, kad mokykloje turėjau puikų anglų kalbos mokytoją amerikietį ir vieną amerikietį draugą, nieko JAV nepažinojau ir niekuomet nesvarsčiau išvykti į užsienį ilgesniam laikui ar juo labiau emigruoti.

Tikrai neišvykau į JAV ieškodamas geresnio duonos kąsnio – tuo metu jau buvau vedęs, įsikūręs Vilniuje, studijavau ir turėjau neblogą darbą. Svarsčiau apie akademinę karjerą Lietuvoje. Bet kai pasitaikė galimybė studijuoti trečiajame pagal dydį JAV mieste, susigundžiau.

Vos atvykęs į JAV, įpuoliau į siaubingą finansinę duobę. Pirmuosius kelerius gyvenimo metus finansiškai buvo tikrai daug sunkiau negu Lietuvoje. Bet psichologiškai darėsi vis lengviau, tarsi būčiau ištrūkęs iš kokio kalėjimo. Įdomu tai, kad supratimas, jog prieš tai buvau kalėjime, irgi turėjo ateiti laikui bėgant.

 

– Ne, neturėjau tinkamų sąlygų. Kuo toliau, tuo labiau mačiau, kad realizacija yra ribota. Turi susitaikyti su primestomis ,,lubomis“. Apskritai visoje Lietuvoje, bent humanitarinėse studijose, tvyrojo tokia atmosfera, kad tau bus pasakyta, ką galima daryti ir ko ne. Turi būti kuklus, nepastebimas, susivaldęs. Dėvėti gynybinę kaukę. Apsimesti, kad tau į viską nusispjauti, ir tuo pat metu vaidinti, kad visuomet kažką giliai mąstai. Net jei turi ką pasakyti, geriau tylėti. Tylėjimas – didžiausia vertybė. Aktyvumas, dalyvavimas, iniciatyva – visos „vakarietiškos“ vertybės mūsų akademinei visuomenei, bent jau tuo metu, kai buvau nuolatinis Lietuvos gyventojas, buvo svetimos.

Vakarų pasaulyje, jeigu nori ko nors pasiekti, turi būti agresyvus, pozityvus, pasitikintis savimi.

Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad neatmetu galimybės grįžti į Lietuvą. Tačiau įsivaizduoju, kad tai gali įvykti tik turint aiškų planą, kuo galiu būti šaliai naudingas, ką galiu pakeisti ir padaryti.

 

– Nuvalkiotuose stereotipuose, kad lietuviai nesišypso ir yra nemandagūs, nemažai tiesos. Nusikalstamumo lygis Lietuvoje – irgi ne iš piršto laužtas. Dažnai tai tampa priežastimi apsvarstyti norą gyventi Lietuvoje. Kai Čikagos priemiestyje palieku automobilį, galiu jo nerakinti ir dar palikti nešiojamąjį kompiuterį ant sėdynės. Po kelių valandų jį rasiu ten, kur palikęs. Pačiame Čikagos mieste automobilį užrakinu, bet galiu išvykti porai savaičių į kelionę ir sugrįžęs jį rasiu toje pačioje gatvėje (ne garaže!), kur ir palikau. Beje, mano automobilis – be signalizacijos.

Smulkmenos, bet jos leidžia žmogui koncentruotis į didesnius dalykus. O ar gali gyvenimas būti tikrai prasmingas, jeigu savo laiką iššvaistai rūpindamasis, ar kaimynai neužpylė tavo buto, o naktį žvilgčioji pro langą, ar automobilis dar nepavogtas?

Būtent dėl agresyvumo, dėl pozityvumo ir ,,galiu daryti“ požiūrio stokos, kurie, kad ir kaip nesutiktume, yra tiesioginė sovietmečio pasekmė, dabar Lietuvos BVP (bendras vidaus produktas – aut. past.) krito 22 proc.

Nieko nebuvo juokingesnio ir labiau apgailėtino, kai buvo pasiūlyta ,,Drąsios Lietuvos“ koncepcija. Taip, kaip tauta buvome drąsūs tam tikrais kritiniais istorijos momentais, bet kaip pilietinė moderni visuomenė Lietuva yra bailių, prisitaikėlių ir smulkių banditėlių valdoma šalis.

 

– Prisimenu, kaip kai kurie dėstytojai eidavo per ,,filologyno“ kiemelį tokie orūs, neprieinami, visuomet kamuojami ,,pasaulinio sielvarto“. Panašiai būdavo ir kituose fakultetuose, gal to sielvarto mažiau, bet santykiai tarp studentų ir dėstytojų – siaubingi. Juk net jeigu mokslas ir nemokamas, tai už studentus moka valstybė, ir dėstytojai tam tikra prasme yra studentų samdiniai. Tai nereiškia, kad jie turi rašyti gerus pažymius ar nuolaidžiauti, tačiau tai reiškia, kad jie turėtų būti žmoniški, prieinami, bendraujantys ir kolegiški. Tuo tarpu dėstytojai Lietuvoje yra „kažkas“ tarp sovietinio milicininko ir nepatenkinto gyvenimu Žemės ūkio ministerijos klerko. Jau nekalbu apie absoliučiai nepadorų seksizmą, klestintį filologijos fakultete. Gražus, patrauklus, dainuojantis balades ,,berniukas“ yra dešimt kartų vertingesnis už gražią, patrauklią irgi balsingą ,,mergaitę“. Jam keliami akademiniai reikalavimai – mažesni, jis daug lengviau tampa daktaru, dėstytoju, profesoriumi. Už tokius dalykus, kuriuos viešai sau leisdavo pasakyti kai kurie VU Filologijos fakulteto dėstytojai, o juo labiau administracijos nariai, normalioje šalyje būtų galima prisiteisti gerus pinigus. Žinoma, ne Lietuvoje.

 

– Be abejo. Buvo nuostabių profesorių, kurie yra puikūs savo srities specialistai. Bet kad ir ką sakytų apie Ameriką, čia vaikai nuo mažens mokomi, kad nieko nėra neįmanomo. Kuo norės, tuo ir bus. Ko sieks, tą pasieks. Žinoma, tikrai ne visiems taip susiklosto gyvenimas. Bet, mano giliu įsitikinimu, net ir po visų ekonominių krizių JAV gimęs ir augęs žmogus didžiąja dalimi yra savo laimės kalvis. Aš dėl visų savo sėkmių ir nesėkmių kaltinu tik save. Ir dėl to man ramiau miegoti. Lietuvoje, turbūt kaip ir dauguma, kaltinčiau Seimą, Prezidentę, kaimynus ir viršininkus.

 

– Kadangi studentui gauti darbą Lietuvoje sunku (tiesą sakant, ir Amerikoje nelengva), didelės darbo patirties neįgijau. Rašinėjau į spaudą. Pirmą reporterio darbą spaudoje gavau būdamas 16-kos metų, Radviliškio rajono laikraštyje ,,Mūsų kraštas“. Nežinau, ar toks iš viso tebėra... Tačiau liko puikių atsiminimų iš tų laikų.

Studijuodamas dirbau viešbutyje administratoriumi, daugiausia naktimis. Šituo darbu buvau visiškai patenkintas.

JAV teko pabūti viskuo. Bestudijuodamas dirbau ir padavėju, ir picas išvežiojančiu vairuotoju. Manau, kad visi šitie vadinamieji ,,juodi“ darbai man daug davė: nuo miesto pažinimo iki žinių apie įvairių pasaulio šalių virtuves ir galiausiai šnekamosios kalbos įgūdžių. Padėjo patobulėti kaip žmogui.

Sakykime, mane šiurpina dažno Lietuvoje gyvenančio lietuvio rasizmas ir homofobija. Dirbau ir su juodaodžiais, ir su meksikiečiais, pats buvau jų kompanijoje mažuma. Absoliuti jų dauguma buvo nuostabūs žmonės, dažnai menko išsilavinimo, bet juk ne diplomuose esmė. Teko važinėti su picų prikrautu automobiliu po vadinamuosius Čikagos juodaodžių getus, ir naktį. Ir kas atsitiko? Ogi nieko. Žmonių baimės ir prietarai neturi ribų. Neva visi lietuviai šventieji, ir niekas Lietuvos mokyklose plaukų klasiokėms nepadeginėja, o suaugę vyrai po krepšinio rungtynių vieni kitiems dantų neišmuša. Nežinau, kiek kartų reikia kartoti, kad reikia vertinti kiekvieną žmogų už jo darbus, o ne pagal rasę, grupę ar tautą.

 

– Bet ar lengva įsitvirtinti JAV, pasirinkus tokią nekomercinę – lyginamosios literatūros – specialybę?

– Nemėgstu, kai Lietuvoje pradeda, pavyzdžiui, menininkai skųstis, kad jie negerbiami, kad nieko neuždirba, kad jų gyvenimas sunkus. Bet juk tu pats pasirinkai būti tapytoju ar rašytoju! Bet kurioje pasaulio šalyje, išskyrus nebeegzistuojančią SSRS, vienetai rašytojų išgarsėja, dar mažiau jų išgarsėja ir uždirba didelius pinigus.

Pavyzdžiui, JAV siekiantys populiarumo rašytojai (aktoriai, tapytojai ir t. t.) dirba padavėjais, kasininkais, prekių dėliotojais į maišelius. Dalis mano kolegų (ne vienas ir ne du), vežiojusių picas, turėjo prestižinių JAV universitetų magistro laipsnius literatūros ar meno teorijos srityje. Ir vežiojo picas svarstydami, ką toliau daryti su savo gyvenimu. Beje, jie buvo ,,gryni“ amerikiečiai, ne kokie imigrantai.

Lietuvos menininkams, kurie tikrai yra tokie, o ne nevykėliai ir grafomanai, linkėčiau nebijoti pasekti savo užsienio kolegų pėdomis ir padirbėti prekybos centruose kasininkais ar sandėlininkais, pavežioti picas ir vis tiek siekti to, ko nori – parašyti gerą knygą, nutapyti fantastišką paveikslą ar sukurti nepamirštamą kūrinį. Stipendijų laukiantys veltėdžiai nėra tikri menininkai. Jie – sovietinių ,,paskyrų“ visuomenės tąsa, ir nesvarbu, kad galbūt jiems tik dvidešimt metų, ir jie nematė aikštėje stovinčio Lenino. Sovietinės vertybės persiduoda lyg vėžys. Beje, kartais bendraudamas su už save jaunesniais Lietuvos gyventojais nustembu, kaip ,,šiltai“ jie atsiliepia apie LTSR, kurios net nematė. Tai – šiurpina.

– JAV pirmiausia turi išmokti būti lankstus ir už savo nesėkmes kaltinti tik save. Daug kartų viską pradėti iš pradžių. Mokytis, mokytis, mokytis. Nebūtinai universitetuose. Mokytis suvokti šalies sistemą, bendrauti su kitos kultūros žmonėmis. Mokytis būti agresyvus ir tuo pačiu metu draugiškas... Atrodo nesuderinama, bet ant tokių vertybių pastatyta Amerika.

Teko padirbėti vietiniuose lietuviškuose laikraščiuose. Nuo pat studijų baigimo domėjausi internetu, reklama ir prekyba virtualioje erdvėje. Humanitarinis išsilavinimas vis dėlto davė vieną dalyką – išmokau kurti istorijas ir valdyti kalbą. Rinkodaros srityje tai labai padeda, nesvarbu, kokia kalba tai darai.

Šiuo metu turiu nuosavą kompaniją, kuri užsiima internetiniu marketingu ir produktų pardavimu. Manau, kad dar daug svajonių ir nepadarytų darbų – prieš akis. Tai irgi malonus ,,amerikietiškas” dalykas, kurį labai vertinu. Tikėjimas, kad niekad ne per vėlu. Kartais pasiklausius, kaip apie save Lietuvoje kalba trisdešimtmečiai, apima neviltis. ,,Ką jau aš čia, nieko nebepakeisiu, senatvė…“ Man neseniai suėjo trisdešimt, ir aš nesijaučiu nei pasenęs, nei pavargęs, bet kartu – dar ne viską pasiekęs ir ne visko išmokęs.