Penktojo D. Jazukevičiūtės romano „Gyvatė keičia odą“ proga – pirmasis išskirtinis interviu specialiai TIESAI. Kalbamės apie naująjį romaną, kūrybą ir apie Žmogaus vietą pasaulyje – kad ir kas jis būtų, kad ir kur jis gyventų.

 

 

- Sielos dekoracijas ar repeticijos scenas, iš kurių gimsta kūrinys, nupasakoti nelengva. Jis gimsta iš to, kurioje vietoje esi tuo metu – iš sapnų ir kasdienybės, iš svajonių ir nevilties, iš... Galima tęsti iki begalybės. Juk žinai, kaip taikliai yra sakiusi rusų poetė Anna Achmatova: „Jūs net neįtariate, iš kokių šiukšlių gimsta eilės“... Ir romanai taip pat. Iš prisiminimų draiskanų, iš savo pačios ateities pranašysčių ir nuojautų. Kad ir kaip būtų juokinga, iš nepermaldaujamo noro dar gyventi. Dar truputį... To gyvenimo juk niekada negana. Koks skaudus, sunkus, neteisingas ar beribis jis tau rodosi.

 

Nors jau pragyvenau daugiau negu pusę amžiaus, o vis negana. Kažkada, 2007 metais, tenorėjau parašyti vieną knygą. Tiesiog knygą ir viskas. Parašiau pirmąjį savo romaną „Anarchistės išpažintis“. Nesutilpau į jį visa. Po mėnesio parašiau antrąjį romaną „Juodas kvadratas“. Ir tada jau žinojau, kad rašymui nėra pabaigos. Kad siela, su visomis savo istorijomis, tikromis ir išgalvotoms, yra per didelė, kad sutilptų į dešimtį romanų. Taip apleidau žurnalistiką.

 

Ir va, šiemet Vilniaus knygų mugėje pristačiau jau penktąją savo prozos knygą – „Gyvatė keičia odą“. Per trejus metus – penki romanai, gal ir savotiškas rekordas, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad rašyti ir gyventi man jau tapatu. Nebegalėsiu rašyti – nebeturėsiu ir gyvenimo tikslo.   

 

 

- Per trumpas pamiršti viską, ką išgyvenai. Nuo lopšio, pirmojo saulės blyksnio veidan iki dabarties. Mano gyvenimas nelygus, laužytas, aš buvau daug kuo – niekuo: nespausdinama poete sovietmečiu, dešimtį metų gydytojo žmona Vakarų Ukrainoje, 17 metų žurnaliste Tėvynėje, o dabar, štai, dar tarsi ir rašytoja tapau.

 

Poezijos knygų skaičių (jų buvo ketvertas) jau lenkia romanai – penki. Gyvenimas trumpas jau vien todėl, kad bet kurią akimirką gali imti ir pasibaigti. „Mirtis netikėta“, juk taip, atrodo, rašė M. Bulgakovas? Ir štai guli savo lovelėje vienas vidurnaktyje, akys atmerktos, ir viską viską prisimeni. Nebuvo kada pamiršti. Vasarų pas dieduką, blaškymosi ant arklio po Marcinkonių girias, vaidinant raitelį be galvos... Atsimeni visus atradimus, dar daugiau praradimų, ir šitaip ima klostytis tekstai. Jie niekada nesibaigs.

 

 

- Niekada nemėgstu palikti savo skaitytojo neviltyje. Ši knyga – pirma tokia, kai baigiasi pagrindinės veikėjos Sibilės savižudybe. Iki tol visos mano herojės buvo stiprios, visa pakeliančios, nugalinčios, laimėtojos. Moterys – kariai. Joms neprireikdavo net vyro peties, į kurį galėtų saugiai remtis. Jos buvo maištingos ir drąsios, mylinčios liepsningai, bet paliekančios jas nuvylusiuosius be atodairos. Sibilei pakišau vyro petį. Bet tik todėl, kad ši mano veikėja žinojo, kad jai nebeilgai duota gyventi, kad ją ėda baisi liga. Kitaip ji nė nebūtų sutikusi kartu su juo gyventi – vadinasi, net trupučio apskaičiavimo būta.

 

Bet ne tai svarbiausia. Ji miršta skaidriai, lengvai, nesikabindama į gyvenimą, žmones, žemę, miršta taip ramiai, kaip miršta tik giliai tikintys nemirtingumu žmonės. Todėl knygos finalas palieka skaitytojui šviesos – mirties uždanga plyšta, ir Sibilei sužiba tolimos švieselės. Jokiu būdu nesu savižudybių propaguotoja. Bet aš, tikinti Jėzumi Kristumi ir niekuo daugiau, taigi ir sielos nemirtingumu, manau, kad savižudybė yra ne nuodėmė, o Dievo dovana. Tokia galimybė mums duota pasitraukti iš gyvenimo, kai iš jo nebegali nieko kito tikėtis, tik beprasmės kančios. Jeigu Dievas taip jau būtų nusistatęs prieš savižudybę, nė tokios galimybės mums nebūtų palikęs. Tai, žinoma, ne ortodoksiško tikėjimo nuostata. Tai mano nuomonė. 

 

 

- Ne vieną kartą lankiau jaunesniąją dukrelę, nutekėjusią į Londoną, bet man tas miestas sunkus. Jis ne mano. Ten manęs nepažįsta vėjas, debesys, namai, žmonės, upė... Aš esu jam svetima, ir jis man svetimas. Todėl vykstu tik dėl dukros, o ne apžiūrinėti Londono grožybių. Žinoma, man labai patinka Londono barai ir restoranai, kuriuose labai įvairi publika – tai svarbu, ypač džiugina, kad brandaus amžiaus žmonės nėra nurašyti, kaip čia, Lietuvoje, bendrauja jaunimas, senimas, įvairios odos spalvos...

 

Kaskart atvykusi pas dukrą ką nors žaibiškai įsimyliu, ir mane įsimyli – praėjusį lapkritį tai buvo gražuolis brazilas. Visa bėda, kad jis nekalbėjo nė žodžio angliškai, tik portugališkai, o aš tik rusiškai ir lietuviškai... Bet meilė be žodžių irgi graži. Tik galbūt negali trukti pernelyg ilgai. Tokių nuotykių Lietuvoje niekada nepatirčiau, nes čia penkių-šešių dešimčių metų moterys paliktos tik puodams ir anūkams. Jų niekas nepastebi, niekas nežino, kuo jos kvėpuoja ir ar iš viso tebekvėpuoja. Lietuvoje klesti tik absoliutus jaunystės kultas.  

 

O rašytoja... Aš noriu būti garsi rašytoja savo šalyje ir savo žemėje, kurioje ilsisi mano mylimo dieduko kauleliai. Štai taip.

 

 

- Tokie norai kyla, tik kas iš tų norų? Aš suaugusi ir žinau, kad tame įsivaizduojamame lagamine į svečią šalį neišvengiamai nusivežčiau ir save pačią... Niekur nedingčiau nuo savos sielos. Ir nuo jos skausmo. Tik mano siela yra mano tikroji realybė, o kokie namai ir žmonės mane supa – man nėra aktualu. Visur būčiau ta pati, su tomis pačiomis problemomis, pergalėmis ar pralaimėjimais. Tai kam veltui bastytis po pasaulį? Mačiau visus didžiuosius Europos miestus, buvau Jeruzalėje, šios kelionės reikėjo mano tikėjimui sustiprinti, ir šito man pakanka. Tų matymų... Įspūdžių. Aš ne turistė, nesu betikslių kelionių mėgėja. Galiu važiuoti, skristi, plaukti kur nors tik dėl žmogaus, konkretaus žmogaus, bet ne tam, kad pasikeistų panoramos.

 

 

- Jeigu blogai vertinčiau savo kūrybą, seniai būčiau ją metusi šalin. Aš dar tik tikiuosi parašyti genialią knygą. Dar jai kaupiuosi... O parašyti penki romanai yra tik prologai tai genialiai knygai.

 

O jei rimtai, puikiai žinai, kad nė vienas lietuvis rašytojas nėra populiarus pasaulyje. Ir ne todėl, kad nėra gerų rašytojų, o tik todėl, kad mūsų valdžia savų autorių ir jų knygų neverčia, neremia ir neplatina, kaip daro daugelio kultūringų pasaulio šalių vyriausybės. Pas mus greičiau atvirkščiai – kaulija leidyklos iš valdžios pinigėlių, kad tik į mugę išsikviestų kokį nors trečiarūšį užsienio autorių, jį apgyvendintų prabangiuose apartamentuose, vežiotų limuzinais ir padarytų jam kuo didžiausią reklaminę akciją. Ir jį perka... Ir jis tampa dar garsesnis, dar vieną šalį užkariavęs, kai tuo metu Lietuvos vadinamasis rašytojų „elitas“ skaičiuoja skatikėlius, o ne užsienio valstybių honorarus.

 

 

- Proza – tai didelės apimties kūriniai. Tikėjausi, kad į juos tilps daugiau mano beribės ir nemirtingos sielos. O gal jos daugiau liko eilėraščiuose, kas žino... Bandau įbrėžti save į amžinybę tik vienu man žinomu būdu – užrašyti. Kiek pavyks ir kaip pavyks.