Psichologai tvirtina, kad gyvename vienatvės amžiuje. Moterys siekia karjeros, pinigų, o kai tai pasiekia, pamato, kad nėra su kuo viskuo dalytis. Vyrai trokšta turto, pripažinimo, po kiekvieno vienos nakties nuotykio jaučiasi mylimi ir geidžiami, kol galiausiai supranta, kad visai ne ten ieško savo laimės. Ir ne tokios...

 

 

Kartais vieniši jaučiamės netgi turėdami antrąją pusę. Taip nutinka, kai tarp dviejų žmonių atsiveria praraja, kuri skiria mus nuo kadaise mylėto ir gerbto žmogaus. Kai nieko nelieka, tik įprotis, bet ne kadaise likimus sujungęs tarpusavio supratimas. Kaip išbristi iš vienatvės? Ko griebtis, kad būtum laimingas?

 

Gali būti vienas, bet ne vienišas, o kartais net žmonių būryje jausti vienatvę, sako psichologai. Vienatvę renkamės patys. Galbūt tai laikas, skirtas savęs pažinimui, apmąstymams. Vienišumas ateina savaime. Atrodytų, tuo metu nesi niekam reikalingas, trūksta dėmesio, o gal paprasčiausiai peties, ant kurio galėtum išsiverkti.

 

Lietuviai greitai perėmė Vakarų tradicijas, kur pats turi spręsti savo problemas. Jie nebeina pas kaimynus net druskos pasiskolinti, ką jau kalbėti apie problemų išsakymą. Kita vertus, gajos ir mūsų tradicijos. O kartais atviras pokalbis padeda labiau, nei vienkartinė specialisto konsultacija. Svarbu turėti tokį žmogų, su kuriuo galėtum pasikalbėti.

 

 

Tiesa, pasak specialistų, svarbu išmokti su savo bėdomis kovoti ir pačiam, o ne krauti jas aplinkiniams. Be to, kartais itin gera pabūti vienatvėje su pačiu savimi. Tai brandus jausmas, kurio reikia mokytis. Ne visada šią gyvenimo pamoką išmokstame. Vienišumas dažnai tampa skausmingas ir slegiantis, toks, kurio negalime pakęsti. Ir tik todėl, kad įpratome būti su kitais, norime kažkam priklausyti, būti reikalingi. Žinoma, smagu, kai taip yra, tačiau visų pirma komfortiškai turime jaustis būdami su savimi, o tada jau galima ieškoti kitų žmonių pagalbos.

Psichologai pastebi, kad vieniši jaučiasi ir tie, kurie turi viską: karjerą, materialinę gerovę. Praturtėję jie gali neberasti bendros kalbos su buvusiais bendraminčiais, nes turi daugiau pinigų ar valdžios. Tai skatina aplinkinių pavydą ar nepasitikėjimą. O susirasti naujų draugų dar nespėta – šie žmonės dar tik mokosi gyventi pagal naujas taisykles. Jie nors ir turi viską, neturi šilumos, todėl visą savo laiką skiria darbui. Tik su didėjančiu kapitalu didėja ir santykių praraja.

Vis dėlto daugelis teigia, jog pavargo būti vieni. Galbūt iš tiesų atėjo laikas pradėti gyventi kitaip?

 

 

„25 metų žalingų įpročių neturintis vienišas vaikinas susipažintų su panašaus amžiaus panele rimtiems santykiams“, „Ieškau nuoširdžios paprastos merginos ar moters iš Londono, nuo 22 iki 30 metų. Nuotykių ieškotojų prašau nesivarginti“, „Susipažinčiau su rimtu 30–35 metų vyru rimtai draugystei. Jei sudominau, parašyk“ – tokių skelbimų gausu laikraščiuose ir interneto pažinčių portaluose. Nejaugi taip sunku susirasti tą, su kuriuo būtum laimingas? Pasirodo, taip.

 

Vyrai skundžiasi, kad nors telefone pilna merginų telefono numerių, bet artimos sielos vis tiek nėra, nes moterims rūpi tik prabanga ir pinigai. Moterys dejuoja, kad stiprioji lytis yra neromantiška, per daug įnikusi į svaigalus, nenori pagelbėti joms buityje. Nepaisant to, ir vieni, ir kiti tebesitiki surasti antrą pusę.

 

 

Psichologai pataria – net būdamas vienišas toks nesijausi, jei šalia bus bendraminčių. Žmonės, kuriuos sieja panašios bėdos, drauge jausis laimingesni, tad puiku ieškoti įdomių laisvalaikio praleidimo būdų: sportuoti, šokti, priklausyti kokiai nors grupei, galbūt naršyti internete. Svarbu nenuleisti rankų, bendrauti, kalbėti apie savo problemas. Jeigu sėdėsite užsidaręs tarp keturių sienų, niekas neateis ir nepasakys: „Tau liūdna, tu vienišas? Pabendraukime!“

Tad apsidairykite: gal visai šalia yra žmogus, kuriam taip pat liūdna, kurį kankina vienatvė. Ištieskite jam ranką, nusišypsokite. Nesėdėkite sudėjęs rankų.

 

Vienatvė yra gerai, kai ją pasirenkate sąmoningai. Tam, kad apmąstytumėt savo gyvenimą, kad pamatytumėt, kiek daug dar nepatirta. Tačiau kai vienatvės jausmas ima slėgti, veikite. Po kiekvienos netekties įmanoma atsigauti, o kiekvienas atradimas gali mus praturtinti, nes tik mes patys renkamės, kaip ir dėl ko gyvensime.