Prieš trejus metus vilnietė Laimutė ruošdamasi kelionei į Italiją net neįtarė, kokį lemtingą žingsnį žengs. „Niekada nesvajojau apie Italiją. Atvirkščiai – tuo metu planavau kelionę į Angliją. Tačiau draugė pasiūlė pakeliauti po Italiją“.

 

Laimutė, pačios nuostabai, lengvai priėmė pasiūlymą ir ėmė ruoštis kelionei. O kitą dieną sulaukė dar vieno netikėto kvietimo – į draugės gimtadienį. „Ten eiti visai nenorėjau. Kadangi draugė – ne lietuvė, žinojau, kad susirinks daug nepažįstamų užsieniečių. O aš visada jaučiu kompleksą, kai tenka kalbėti angliškai, nes nelabai moku šią kalbą. Todėl iš anksto pasakiau, kad neatvyksiu. Tačiau viduje kažkas kirbėjo, kad turiu nueiti“.

Laimutė paklausė vidinio balso ir vis dėlto išsiruošė į gimtadienio šventę. Galvojo: nepatiks – bet kada išeis.

 

Vakarėlyje, kaip mergina ir spėjo, buvo daug užsieniečių. „Laikiausi nuo jų atokiau, tačiau grupelė vaikinukų vis taikėsi užmegzti pažintį. Mano atsakymas – „I don‘t speak English“ (nekalbu angliškai – aut. past.) jų neatbaidė. Supratau, kad ir jie nelabai kalba angliškai, nes buvo italai“.

 

Vis dėlto su vienu vaikinu, Claudio, lietuvė užmezgė pokalbį ir visą vakarą maloniai bendravo. „Tačiau pasibaigus šventei su Claudio išsiskyrėme net nepasikeitę kontaktais“.

 

 

Po kelių dienų mergina vėl turėjo susitikti su gimtadienį šventusia drauge. „Ji paskambino ir paklausė, ar nieko tokio, jei ateis ir tie patys italai, kurie tuo metu atostogavo Lietuvoje. Man tokia draugės idėja atrodė keista. Pasakiau, kad galbūt nereikia, nes negalėsime ramiai pasišnekėti. Neslėpsiu, buvo smalsu vėl pamatyti Claudio, bet tąkart laiką praleidome be italų“.

Tačiau nuo likimo nepabėgsi. Jau kitą dieną Laimutė atsitiktinai sutiko savo „gerbėją“ viename sostinės barų. „Jis iškart mane pažino ir priėjęs pakvietė į pasimatymą – išgerti kavos. Sutikau, o mano draugė juokėsi, kad atrodžiau labai sumišusi“.

 

Mergina nuėjo į pasimatymą ir... rado ten ne tik Claudio, bet ir visus keturis jo draugus! „Atvirai pasakysiu, ėjau tik iš smalsumo, nes tikrai neplanavau užmegzti romano. Pirma – turėjau susidariusi ne pačią geriausią nuomonę apie italus. Antra, žinojau, kad jie tuoj išvyks iš Lietuvos. O trečia – tuo metu turėjau draugą“.

 

 

Vis dėlto pažintis, net ir italams išvykus, nenutrūko. „Po poros dienų gavau jo žinutę, ir taip po truputį pradėjome bendrauti. Kai vieną dieną jis man parašė itališkai, nuėjau į knygyną ir nusipirkau žodyną. Pamažu pradėjau mokytis italų kalbos“.

Beje, Laimutė turėjo bilietus į Italiją, ir išvykimo diena vis artėjo. „Su Claudio sutarėme susitikti Romoje. Tačiau man jau išvažiavus jis pranešė, kad susitikti nepavyks, nes gyvena Pietų Italijoje, 500 kilometrų nuo Romos, ir negali ištrūkti iš darbo. Nusivyliau ir maniau, kad tuo mūsų bendravimas ir baigsis“.

 

Tačiau Claudio ir toliau rašė žinutes, todėl Laimutė patikėjo, kad jis tikrai negalėjo susitikti.

Tarp italo ir lietuvaitės, nors ir telefonu, užsimezgė stiprus ryšys. Pokalbiai tapo nuoširdesni ir jausmingesni. „Iš tikrųjų dažnai savęs klausdavau, jei bendrautume gyvai, ar būtume tokie atviri. Nors puikiai sutarėme ir supratome vienas kitą, jokios tolimesnės ateities neplanavau. Daugiausia, ko tikėjausi, tai išmokti italų kalbą. Dar viena priežastis, kodėl nežiūrėjau į šią draugystę rimtai – amžiaus skirtumas. Claudio jaunesnis už mane septyneriais metais“.

 

Laimutė ir toliau vardija likimo ženklus, kurie rodė, kad ši pažintis nėra tik paprastas telefoninis flirtas. „Artėjant Naujiesiems Claudio pranešė, kad su draugais planuoja vykti į Prahą. Tos pačios dienos vakarą mano ilgametis draugas, su kuriuo gyvenau, mane pribloškė pasakydamas, kad Naujuosiuos sutiksime... Prahoje!

 

Man iš karto suspurdėjo širdis – štai ir galimybė susitikti su Claudio ir palyginti žinutėmis susikurtą idealą su realiu žmogumi“. Laimutė sau tada jau prisipažino, kad Claudio nebebuvo tik „smalsumo patenkinimas“. Mergina italą įsimylėjo.

 

Nepaisant to, kad Laimutė į Prahą vyko su savo draugu, susitikimą su italu vis tiek suplanavo. „Ištaikiau progą pasimatyti. Susitikome senamiestyje, tačiau turėjome vos tris valandas. Bet to užteko, kad suprasčiau – jo jausmai tikri“.

 

Atsisveikinant Claudio lietuvaitei padovanojo pusę širdelės pakabuko. Kitą dalį pasiliko sau. Beje, pakabukas buvo jau su išgraviruotais inicialais. „Aš niekada neslėpiau, kad turiu draugą, visada pabrėždavau mūsų amžiaus skirtumą. Tačiau jam tai netrukdė“.

 

 

Pažintis tęsėsi laiškais ir telefoninėmis žinutėmis, o Laimutės ilgametis draugas išvyko dirbti į užsienį. Tada mergina vis realiau pradėjo kurti naują istoriją... su Claudio.

Vasarą italas atvyko į Lietuvą. „Jautėmės labai gerai būdami drauge ir supratome, kad turime rasti būdą būti kartu. Pasitikėjau juo ir jaučiausi įsimylėjusi“.

 

Per dešimtį kartu praleistų dienų pora ne tik džiaugėsi vienas kitu, bet ir spėjo susižadėti. „Mūsų sužadėtuvės įvyko lygiai po metų nuo pirmo susitikimo – pažinties dieną. Claudio pakvietė atvykti pas jį – norėjo supažindinti su savo šeima“.

 

Vėlų rudenį Laimutė išvyko į Italiją. „Claudio šeima labai didelė – trys broliai ir trys seserys. Visi jau sukūrę šeimas, maniškis – pats jauniausias“.

 

Pirmas susitikimas įvyko picerijoje. „Iki tol jiems buvau paslaptinga užsienietė, kurią Claudio įsimylėjo. Taigi visiems buvo smalsu mane pamatyti, juolab kad niekas netikėjo, jog galime „taip toli nueiti“.

 

Italai lietuvaitę priėmė labai draugiškai, o Claudio ir toliau stebino merginą. „Jis mane nusivežė į antikinę bažnyčią kalnuose. Anot legendų, jei aplink ją apeisi su mylimuoju tris ratus – susituoksi“.

 

Vėliau pora susitiko Paryžiuje ir vėl kalbėjo apie tolesnę ateitį. „Labai nenorėjau palikti Lietuvos, tačiau apsvarsčiusi finansinę padėtį ir galimybes, sutikau persikelti į Italiją. Juolab kad viena žymi Lietuvos astrologė man nuolat tvirtino, kad Claudio – man skirtasis“.

 

 

Toliau viskas vyko neįtikėtinai greitai. „Susituokti buvome nusprendę kuo greičiau, nes pagal įstatymus Italijoje galima išbūti ne ilgiau nei 90 dienų, jei neturi oficialaus darbo arba nesi susituokęs su Italijos piliečiu. Aišku, ir patys valdininkai sako, kad praktiškai neįmanoma sukontroliuoti, kada kas atvyko ir kiek laiko buvo. Tačiau Claudio labai nerimavo, kad neįvyktų koks nesusipratimas. Tad nusprendėme susituokti“.

 

Pora neturėjo jokių santaupų, o ir Claudio šeima nebuvo turtuoliai, todėl būsimi jaunavedžiai planavo tyliai ir ramiai atlikti oficialią ceremoniją savivaldybėje. Tačiau apie vestuves išgirdę Claudio artimieji net į kalbas nesileido dėl paprastumo – mat Italijoje santuokos diena švenčiama kuo iškilmingiau, ir jai taupoma kelerius metus.

 

Todėl giminės apsiėmė suorganizuoti bent kažką panašaus į vestuvių puotą: restorane užsakė pietus, fotografą, o būsimoji anyta nusivedė marčią į vestuvinių suknelių saloną. „Ji nesutiko, kad jauniausio sūnaus nuotaka vilkėtų paprastą drabužį, todėl liepė išsirinkti bet kurią suknelę. Tiesa, stebėjo, kad nebūtų per daug seksuali“, – šypsosi Laimutė.

 

 

Praėjus metams Italijoje lietuvaitė atvirai sako, kad labai pasiilgo Lietuvos. Juolab kad ir gyvenimas užsienyje dėl ekonominės krizės ne pats saldžiausias, ypač pietinėje Italijos dalyje – Laimutė gyvena Basilikatos regione, Materoje.

 

„Mūsų šeimyninio gyvenimo pradžia nėra rožėmis klota, nes aš neturiu darbo, gyvename nuomojamame bute, o iš banko paimta paskola... Be to, į užsieniečius italai žiūri nepatikliai. Čia yra daug svetimšalių iš Rumunijos, Maroko, todėl vietiniams užsienietis asocijuojasi su skurdu, valkatavimu ar plėšimais. Kalbu apie pietinę Italiją, nes Šiaurinėje, mano manymu, situacija visai kitokia ir ekonominiu, ir tolerancijos požiūriu“.

 

Laimutė apgailestauja, kad dėl tokios padėties jai nėra lengva adaptuotis, nes niekas net nebando domėtis, iš kur ji ir ką čia veikia. „Šeimoje mane priima puikiai, tačiau girdžiu, kaip jie blogai kalba apie kitataučius ir dažnai jaučiuosi netiesiogiai įžeista. Sakyčiau, italams trūksta tolerancijos. Tiesą sakant, juos įsivaizdavau draugiškesnius, šiltesnius, atviresnius... Bet toli gražu taip nėra. Beje, ir Lietuvą mažai kas žino“.

 

Tad dabar Laimutė atlieka ambasadorės vaidmenį – vietinius supažindina su Lietuva ir stengiasi perprasti italus.

 

„Nenorėčiau čia likti visam laikui. Claudio taip pat būtų nieko prieš atvažiuoti į mano šalį, o ir astrologiškai žiūrint mūsų abiejų namai – Lietuva. Tik žinau, kad dabar ten sunkus metas, todėl dažnai pajuokaujame, kad jei laimėtume loterijoje, iš karto persikraustytume į Lietuvą.

Dar smagiau būtų turėti namus abiejose šalyse – tokiu būdu nenutoltume nei nuo mano artimųjų Lietuvoje, nei nuo jo šeimos Italijoje“.