O jeigu nuolat esi tarp kelių pasaulio valstybių, didžiąją laiko dalį praleidi internete (nes toks darbas) ir jautiesi giminingas visam pasauliui?

 

Tokia galimybė nesvarstoma – vis dar norima turėti aiškias ribas, kad būtų galima atskirti. Tie skirtumai – įsivaizduojami. Mes susimaišę, kaip gerai suplaktas kokteilis. Ir kartu išlaisvinti, kaip Spartako sukilimo dalyviai.

 

Išlaisvinti nuo kvailo klausimo: „where do you live?“ Pasaulyje. Aš – Pasaulio pilietis! Aš laisvas nuo tautybės, nors ją žinau ir gerbiu. Bet ji manęs neberiboja. Nes suvokiu, kad lėktuve praleidžiu tiek pat laiko, kiek ir vadinamojoje tėvynėje. Rašytojas Saulius T. Kondrotas viename interviu taikliai pastebėjo: „tėvynė yra dirbtina sąvoka“. Taip! Kas yra tėvynė? Vieta, kurioje gimei, ar užaugai, ar patyrei pirmąją meilę?

 

Visa tai lieka neaišku, jei atidžiai pabandai analizuoti pamatinius modernizmo bruožus.

Būti ne emigrantu nereiškia buvimo tėvynėje – tai reiškia neapsiriboti ja. Vien bukas nacionalistas gali įsikalti sau į galvą: aš esu tas ir tas. Na ir kas?

 

Daugelis žmonių gyvena tarp vienos–dviejų–trijų valstybių. Kokia dar gali būti emigracija? Gal tik Rytų šalyse, kur kultūrų įvairovė dar gana maža, mes įsikalame sau į galvą, kad esame vienos ar kitos tautybės.

 

Bet vos nuvykę į Londoną suprantame – pasaulis pasikeitė, ir mes neturime galios jį pakeisti.

Pasaulis tapo vieta, kurioje vieta neturi reikšmės.

 

Naujos reikšmės kuriamos iš kitų dalykų – žmonių, darbo, pinigų, mėgstamų vietų ir t. t.

Naujausios technologijos ir aukštas ekonomikos lygis leidžia būti visur ir niekur. Lėktuve į ? – kartais galima nežinoti, kur skrendi, nes tai jau nebe taip svarbu: svarbu žinoti, ką nori susitikti.

 

Todėl emigranto sąvoka, kaip visiška atgyvena, turėtų būti nurašyta. Ji netinka išreikšti tam, ką norima pasakyti, kai kalbama apie žmogų, palikusį savo tariamą tėvynę dėl geresnio darbo užmokesčio kitoje šalyje.

 

Nes emigrantas yra visam laikui savo šalį palikęs žmogus (modernizmo samprata).

Kas šiais laikais kur nors įsikuria visam laikui? Ar laikas geriausiai neatskleidžia savo reliatyvumo tada, kai supranti, kad pasaulyje visur yra skirtingas laikas, ir iš esmės visada vienur diena, o kitur naktis, kur nors rytas, o kur nors – vakaras.

Mes negalime paneigti – nėra jokios emigracijos. Tėra vietos pakeitimas. Toks pat reliatyvus, kaip ir visa kita.

 

Sušukime visi: aš – Pasaulio pilietis! Pasaulis tapo visų mūsų namais.