Prieš gerą dešimtmetį, dar besimokydama Marijampolės kolegijoje, Sigutė vis pagalvodavo – kaip būtų šaunu bent metams išvykti į užsienį padirbėti. Svajonės gal ir būtų likusios svajonėmis, jei ne laikraštyje netikėtai aptiktas skelbimas apie olandų šeimą, ieškančią lietuvės auklės.

 

Sigutė ilgai nedvejojo: parašė tiems žmonėms laišką, ir jau po savaitės sulaukė skambučio. „Mano anglų kalba tuo metu nebuvo labai gera. Suprasti daug ką supratau, bet atsakyti į klausimus buvo sudėtinga. Truputį pasikalbėjome ir atsisveikinome. Praėjus kelioms dienoms jie man vėl paskambino ir pasiūlė atvykti metams.“

 

Tas skambutis aukštyn kojomis apvertė jaunos merginos gyvenimą. Prižadėjusi visiems po metų sugrįžti į Lietuvą Sigutė susikrovė lagaminus ir išvyko į nežinomybę. Tiksliau – į Olandiją.

 

 

Sigutė nuvyko dirbti į šeimą, kurioje augo dvi mergaitės – 11 ir 9 metukų. „Aišku, jau paaugusioms mergaitėms daug priežiūros nereikėjo. Tačiau šeima laukė trečio vaikelio, ir mano užduotis buvo padėti juo rūpintis.“

 

Nors olandai lietuvaitę sutiko labai šiltai, tačiau jau patį pirmą vakarą prasidėjo „ašarų pakalnės“ – Sigutę užplūdo namų ilgesys. Vėliau kiekvieną dieną mergina savo jausmus liedavo jausminguose laiškuose artimiesiems. Tačiau nieko nebebuvo galima pakeisti – sutartis pasirašyta metams.

 

Žinoma, pamažu Sigutė visiškai priprato prie naujos aplinkos, juo labiau kad olandų šeima puikiai su ja elgėsi ir buvo labai draugiška.

 

Tik prabėgus geram mėnesiui marijampolietė pirmą kartą ryžosi iškelti koją iš olandiškų namų – kartu su kita lietuvaite išsiruošė į naktinį klubą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo labai svarbus vakaras jos gyvenime. „Tos rugsėjo 15-osios niekada neužmiršiu. Tą dieną susipažinau su savo vyru ir mano vaikučio Daviduko tėveliu.“

 

 

Sigutė Lietuvoje nedažnai lankydavosi naktiniuose klubuose, todėl vos įžengusi į erdvią šokių salę kukliai liko stovėti kamputyje. „Iš šalies stebėjome besilinksminantį Olandijos jaunimą. Kai jau ruošėmės išeiti, mane užkalbino nepažįstamas vaikinas – Jefas. Jis pradėjo klausinėti, iš kur aš ir ką čia veikiu...“

 

Simpatiška lietuvaitė iškart sužavėjo olandą, ir jis pasiūlė susitikti kitą dieną – nueiti drauge į kiną.

 

„Jefas palydėjo mane namo ir tada netikėtai pasakė: „Vieną dieną tu būsi mano žmona.“

Aišku, Sigutė garsiai nusikvatojo, išgirdusi tokias kalbas. „Su drauge pamanėme, kad tie olandai – keistuoliai ir tikrai apsvaigę nuo „žolės“.

 

Bet kai po trejų metų, irgi rugsėjo 15-ąją, susipažinimo dieną, vienas kitam ištarėme „taip“, supratau, kad pasaka virto tikrove,“ – su šypsena praeitį prisimena Sigutė.

 

 

Per trejus pažinties metus Sigutė ir penkeriais metais už ją vyresnis Jefas išlaikė daug testų, kurie patikrino jų draugystę. „Žinoma, pirmasis išbandymas buvo mano tėvai. Juk pati visada sakydavau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gimdysiu tik lietuviškus vaikus. Bet... niekada nesakyk niekada.“

 

Apie savo jausmus olandui lietuvaitė tėvams ėmė rašyti ilguose laiškuose. Deja, iš gimtinės keliaujančiuose atsakymuose entuziazmo buvo mažai. „Atsargiai, pamažu, bet artimieji vis bandė parsivilioti mane į Lietuvą. Žinoma, puikiai supratau tėvelių tikslus, bet širdis sakė, kad mano vieta čia, Olandijoje, ir būtent su šiuo vyru.“

 

Kitas išbandymas įsimylėjėlių porai – Sigutės legalus gyvenimas Olandijoje. Nenorėdama pažeisti įstatymų ji kas tris mėnesius turėdavo grįžti į Lietuvą. „Tai buvo sunkiausia mūsų draugystėje. Nes kelias savaites paviešėjus Lietuvoje būdavo sunku grįžti į Olandiją. O kai ten būdavau, norėdavau važiuoti į Lietuvą. Užplūsdavo dvejonės: grįžti namo ar pasilikti Olandijoje. Bet mūsų su Jefu meilė buvo tvirta, o tokiai meilei nei ribų, nei atstumų nėra.“

 

Per vienas Kalėdas įsimylėjėliai grįžo į Lietuvą drauge, ir tuomet Jefas žengė ryžtingą žingsnį – Sigutės tėvų paprašė jų dukters rankos. „Tai buvo labai jaudinantis momentas. Pagaliau po ilgų pasakojimų apie mano draugą tėveliai patys galėjo įsitikinti, kokį nuostabų ir gerą vyrą išsirinkau.“

 

 

2003 metų rugsėjo 15 dieną Sigutė ir Jefas susituokė Lietuvoje. „Tai buvo tik oficialioji dalis, nes tuo metu mano brolis dirbo Anglijoje, o be jo vestuvių puotos nenorėjau kelti. Tad po metų liepos mėnesį tuokėmės bažnyčioje su visa įprasta šventine puota.“

 

Beje, vestuvės vyko pagal senoviškas lietuvių tradicijas – to norėjo olandas Jefas, mat jam labai patiko pasakojimai apie Sigutės tėvų vestuves pagal visus papročius. „Tad mums teko karštą dieną gerokai paprakaituoti: pjauti medžio kamieną, skaldyti malkas, vynioti lėlę į vystyklus...“ – šypsosi Olandijoje gyvenanti lietuvaitė.

 

Deja, ne viskas vyko taip sklandžiai, ir pati džiugiausia ir laimingiausia diena vos nesibaigė tragiška nelaime.

 

„Išėjome į lauką stebėti fejerverkų, bet petarda šovė ne į viršų, o į šoną. Praskriejo tiesiai man pro ausį! Buvau su nuometu, tad šis iškart užsiliepsnojo. Patyriau šoką ir nualpau.“

Svečiai ne ką mažiau persigando už jaunuosius. Tačiau netrukus Sigutės nuometas buvo užgesintas, ji atsigavo, visi pralinksmėjo, ir šventė tęsėsi toliau, lyg nieko ir nebūtų įvykę. „Keistas buvo tas įvykis, tačiau tuomet supratau, kad ant savo peties turiu angelą sargą, kuris mane lydi kiekvieną dieną.“

 

 

Nuo tos dienos praėjo beveik septyneri metai. „Vis dar esu laimingai ištekėjusi, mylinti ir mylima. Prieš porą metų mums su Jefu gimė sūnelis Davidas. Gyvenimas tiesiog puikus! Jaučiuosi šios šalies pilnateisė gyventoja, nors vis dar tvirtai laikausi lietuviškos pilietybės. Mes su Jefu gerbiame vienas kito šalių papročius ir tradicijas, esame skirtingi, bet ir papildome vienas kitą.

 

Su vyro giminaičiais taip pat problemų neturiu – mane jie nuo pat pradžių priėmė labai draugiškai.“

 

Dešimt metų gyvenanti Olandijoje Sigutė jau puikiai kalba šios šalies kalba. Ji dirba valstybinėje įmonėje ir sako, kad olandai daugiau ima iš gyvenimo ir labiau mėgaujasi, nei lietuviai.

 

„Prieš dešimt metų mane visi atkalbinėjo nuo kelionės į Olandiją. Sakė, jei jau išvažiuosiu, tai tikrai negrįšiu. Tuomet galvojau kitaip – kad būtinai parvyksiu į Lietuvą. Tačiau nutiko taip, kaip nutiko. Aš čia turiu šiltus namus, puikų ir mylintį vyrą, nuostabų sūnelį... Aš čia laiminga.

Ar norėčiau grįžti į Lietuvą? Visada, bet tik kaip svečias. Į gimtinę sugrįžtu atostogų, bet kai jos baigiasi, džiaugiuosi, kad galiu parvažiuoti į namus. Taip, čia, Olandijoje, mano namai, nes čia suradau savo laimę, meilę ir tikiuosi dar ilgai ja mėgautis.“