„Eurovizija“ – tai konkursas, kuriame nori dalyvauti visi muzikantai. Nors vieni tai neigia, o kiti iš nusivylimo vadina jį pigiu ir neskoningu renginiu, vis dėlto dėmesys šiam muzikiniam maskaradui su kiekvienais metais tik didėja.

 

Lietuvoje, neturinčioje nė vienos ryškesnės pasaulinio lygio muzikos žvaigždės, „Eurovizija“ yra tarsi vienintelis tramplinas į platesnius vandenis. Proga, kuri gali visiškai pakeisti kiekvieno atlikėjo ar grupės gyvenimą.

 

Ne veltui šiais metais tiek daug muzikos žvaigždžių suskato parodyti, koks ryškus jų spindesys. Tačiau, nori to ar ne, už rodomo šou dekoracijų galima įžvelgti beskonį skurdą – per daug akivaizdų, kad būtų galima nepastebėti.

 

Iš devynių jau atrinktų muzikantų ir grupių, prie kurių netrukus prisijungs dar trys atlikėjai ar grupės, yra vos keli, tikrai verti tarptautinės scenos.

 

Jau pirmojoje atrankoje visus pribloškė aštuntą kartą nacionalinėje atrankoje dalyvaujanti Aistė Pilvelytė su daina „Melancolia“. Stipraus vokalo, neabejotino grožio ir stilingo pasirodymo autorė gali drąsiai didžiuotis: jos pasirodymas buvo vienas tų, kurie tikrai įsiminė ir paliko gerą įspūdį.

 

Beveik keturi tūkstančiai lietuvių jai atidavė savo balsus (absoliutus šių metų rekordas!), pagyrų negailėjo ir komisija. Jeigu ne vienas „bet“. Kodėl daina vadinasi „Melancolia“? Kartais atrodo, kad lietuvių atlikėjai savo muzika bando ne pralinksminti publiką, o sukelti depresiją. Nors daina nėra juodai užknisanti negatyvumu, būtent šis „liūdesio“ faktorius galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl Europa nesuprastų Aistės. Bet reikia tikėtis, kad ir Europa moka liūdėti.

Praėjusių metų Lietuvos atstovas „Eurovizijoje“ Sasha Song ir vėl bando laimę. Bandyti, žinoma, niekas nedraudžia, tačiau naujoji daina sunkiai galėtų būti pavadinta geresne už pernykštę.

 

Antroji (ir pati svarbiausioji) nacionalinė atranka neapsiėjo be skandalų. Daugiausiai žiūrovų balsų ir neblogų komisijos vertinimų sulaukęs vienas iš favoritų Donatas Montvydas su daina „Running fast“ buvo diskvalifikuotas. Pasirodo, jo daina nuskambėjo pernelyg anksti – anksčiau nei 2009 metų spalio 1 dieną. Dabar jau banalu sakyti, kad šis vaikinas, daugelio vertinimu, buvo realiausias pretendentas vykti į Oslą. Gaila – nevyks.

 

Tai atvėrė kelią į finalą prasimušti Amberlife. Tačiau kažkada tikrai įspūdinga daina „In your eyes“ laimę konkurse bandęs vaikinas šį kartą sukurpė paprastą dainelę, su kuria vilčių ko nors pasiekti „Eurovizijoje“ beveik nėra.

 

Visiškai netradicinė grupė „Agama“ šioje atrankoje užėmė antrąją vietą. Bet atrodo, kad ši grupė negali pasiūlyti nieko daugiau, išskyrus absoliutų keistumą. Ar to ir reikia Europai? Ką gi, galbūt senasis žemynas pasiilgo keisto, veik mistinio būgnų skambėjimo ir nesuprantamo šou.

 

Ruslanas Kirilkinas sukėlė intrigą vien jau dainos pavadinimu – „I‘m in love with a boy who‘s in love with a fairytale“. Nors pati daina „pagauli“, kaip sakė Darius Užkuraitis, kyla klausimas: ar praėjusių metų laimėtojo kopijavimas nebus suprastas kaip originalumo trūkumas? Charizmatiškas ir drąsus vaikinas tiki savimi, bet tikimybė, kad juo patikės visi lietuviai, o juo labiau užsienis – labai menka.

 

Trečioji ir pati silpniausia atranka tesugebėjo pasiūlyti gana absurdiškus „Inculto“, Evelinos Sašenko ir Merūno pasirodymus. Absurdas čia toks, kaip sakė vienas komisijos narys, kad po tokių dainų europiečiai Lietuvos ims ieškoti kituose žemynuose. Kyla klausimas – ar nepradėsime greitai dainuoti arabiškai?

 

Kad ir kaip norėtųsi trykšti optimizmu ir sakyti, jog mūsų žvaigždės spindi, reikia pripažinti – vis dėlto kur kas daugiau nei spindesio čia yra skurdo.

 

Donato Montvydo diskvalifikavimas ir neprognozuojamas lietuvių balsavimas žada jei ne intrigą, tai bent jau dar vieną akibrokštą.

 

Reikia tikėtis – nebus nusirista iki visiško nesusipratimo, kaip jau ne kartą yra nutikę. O lietuviams, visame pasaulyje susėdusiems prie televizorių ekranų ir balsuojantiems už savo tautiečius, neteks raudonuoti iš gėdos.