Prezidentė, sakydama kalbą, turbūt pamiršo atsakyti į paprastą klausimą, kuris rūpi daugeliui: o kaip išgyventi Lietuvoje po to, kai šalį nusiaubė naktiniai mokesčiai ir kiti nedovanotini valdžios veiksmai?

 

 

Šiandieninis socialinės ir politinės realybės vaizdas atvirai skurdus. Lyderių sąrašo viršuje – moterys, kurios dar nieko ypatingo nenuveikė, o dugne – vyrai, kurie kažką bandė daryti, bet galbūt nepavyko. Kitaip sakant, absoliuti impotencija. O kaip tokiomis sąlygomis subrandinti sveiką politinį vaisių?

 

 

Tauta nepatenkinta tokia padėtimi. Ji nebetiki ir tuo, kad iš mirties taško pajudės opiausios valstybės sritys: ekonomika, sveikatos apsauga, mokslas ir valstybės teikiamų socialinių išmokų tvarka.

 

Nors atrodo, kad politika mažai su tuo susijusi, deja, realybė kitokia – politikai kuria esamo gyvenimo pamatus. Ant politikų pečių gula ne tik šalies įvaizdis – valstybės gerosios ar blogosios savybės. Nuo jų sprendimų labai priklauso mūsų gerovė arba negerovė, kaip yra šiuo atveju.

 

 

Visais amžiais tauta ieškojo didvyrio ar herojaus, kuris išgelbėtų. Lietuvoje toks didvyris – vis dar D. Grybauskaitė. Jos kultas pamažu silpsta: atvira draugystė su Rytų valdovais rodo labai chameleonišką šios vadovės asmenybę.

Bet atrodo, kad išvaliusi šalį nuo jai nepatikusių žmonių D. Grybauskaitė dabar vėl susigriebs ir atsikovos prarastus reitingo procentus. Tam puikiai tiks didžiausia gerumo akcija: duonos ir žaidimų.

 

Kad D. Grybauskaitė suteikia viltį – sveikintinas dalykas. Bet ką ji realiai daro, kad emigracija mažėtų? Aišku, kad nieko.

 

Jei Prezidentė drąsiai ir atvirai pasakytų, kad nepritaria dabartinės valdžios vykdomai politikai, galbūt tada jau ir Prezidente imanti abejoti tauta įgautų antrą kvėpavimą.

Bet taip nebus. Opozicijoje per mažai lyderiais galinčių tapti politikų.

 

 

Todėl visiems sociologams, ieškantiems emigracijos priežasčių, apklausų anketose reikėtų įvesti naują klausimą: „Ar pasitikite savo šalies lyderiais?“

 

Kam to reikia – atsakymas paprastas. Ar žinote nors vieną valstybę ar senąją civilizaciją be ryškaus vado? Tokia valstybė pasmerkta išnykti.

 

Per ne tokį jau trumpą mūsų laisvės dvidešimtmetį emigracija augo neišvengiamai. Ir taip buvo todėl, kad žmonės ieškojo asmenybių, kurios įkvėptų, ir Lietuvoje tokių paprasčiausiai nerado.

 

Dabar, kai smogė ekonominis nuosmukis, emigracija taps neišvengiama ir visiems jauniems žmonėms, kuriems visos duris į gyvenimą uždaromos ties universiteto vartais. Neik, studente, neik vargšeli, skolininku pavirsi, – tyliai grūmoja valdžia. Protingų ir išsilavinusių jai nereikia – tik pigios darbo jėgos, kuri gali ir turi kurti gerovę saujelei pateptųjų.