„Prisipažinsiu – labai nervinausi, ypač dėl susitikimo su Maiko šeima – prisimena Kristina. –Apie Libaną žinojau tik tiek, kiek prieš kelionę perskaičiau internete. Buvau mačiusi Maiko nuotraukas ir knygas. Žinojau, kad ten labai gražu. Atsispausdinau daug informacijos su įspūdingomis vietomis ir prašiau, kad būtinai ten mane nusivežtų. Bet iš tikrųjų pamačiau daug daugiau, nei tikėjausi.“

 

Skrydis iš JAV į vyro tėvynę truko apie 12 valandų. Jau nuvykusi į Libaną Kristina suprato, kad visai be reikalo taip nervinosi dėl mylimojo giminaičių. „Jie mane priėmė kaip kokią aukštuomenės damą. Maiko šeima didelė, bet labai turtinga, jie yra katalikai, todėl jaučiausi saugiai.“

 

Kristinos mylimojo tėvų namai – jaukiame priemiestyje, šalia sodas, kuriame auga bananai, persimonai, vynuogės ir kiti vaisiai. „O vynuogės tokios didelės ir sultingos.“

 

 

Kristina Nassif pirmą kartą Libane praleido dvi savaites ir pakankamai gerai susipažino su vietos kultūra ir aplinka. „Man labai patiko tai, kad Libane moterys gerbiamos lyg viduramžių damos. Jos nedirba, turi tarnaites. Išskyrus tas, kurios siekia karjeros.

 

Vis dėlto yra taisyklė, kad vyras – šeimos galva, ir jį reikia šlovinti, nes jis išlaiko visą šeimą. Bet aš kalbu ne apie musulmones, jos ten – beteisės, lyg neegzistuojančios būtybės“, – apie libanietes pasakoja Kristina.

 

Vietos moterys labai mėgsta puoštis, darosi ryškų makiažą. „Jos save labai prižiūri. Bet kas joms daugiau lieka, kai nieko neveikia“, – šypsosi lietuvaitė.

 

Kristiną labai nustebino tai, kad vyrai visada nešiojasi daug grynųjų. „Net jei jie nėra labai dideli turtuoliai, vis tiek jų kišenės pilnos pinigų.“

 

Libaniečiai jaunai moteriai pasirodė labai draugiški ir svetingi. „Kur tik nueisi, visur siūlo kavos, pyragėlių, vaisių... Jeigu atsisakydavau, paaiškindama, kad nenoriu, tuomet įpildavo bent arbatos. Vis tiek būtinai turi ką nors įsidėti į burną, nes kitaip pagalvos, kad tau čia nepatinka.“

 

 

Kristina susidarė nuomonę, kad Libane žmonės labai mėgsta linksmintis. „Groja tais arabiškais būgnais ir šoka savo tradicinius šokius. Ir geria „Arak“ – degtinę iš vynuogių ir anyžių.“

 

Lietuvė pasibaisėjo, kad ir moterys, ir vyrai labai daug rūko. „Rūko viską. Beje, kaljanas yra skirtas labiau ypatingoms progoms (ir aš rūkiau, bet po to kosėjau dvi savaites), o tabaką jie renkasi įvairaus skonio: su vanile, vyšniomis, cinamonu. Libane kai kur auginamas ir hašišas – žinoma, nelegaliai.“

 

Nepaisant to, kad Libanas nėra pati saugiausia šalis, Kristina ten jautėsi puikiai. „Taip, kariuomenė stovi vos ne prie kiekvienos miesto sienos. Kartais net automobilius tikrina, žiūri, ką veži, domisi, kur važiuoji. Visi kareiviai ginkluoti, su automatais, todėl kartais būdavo nejauku. Bet Maiko šeima ir ypač jo brolis visus pažįsta, tad jie ten gali daryti, ką nori“, – linksmai aiškina Kristina.

 

Lietuvaitė jausdavosi saugi net ir tuomet, kai į šviesiaplaukę aukštą moterį libaniečiai žiūrėdavo kaip „į didžiausią brangenybę“. „Bėda tik ta, kad kai Maikas eidavo su manimi, jie tuoj pat pakeldavo kainas, nes galvodavo, kad mano vyras labai turtingas, jeigu esu su juo. Jeigu eidavome atskirai – kainos per pusę sumažėdavo.“

 

 

„Man ten labiausiai patiko maistas“, – šypsosi moteris. Ir paaiškina, kad libaniečiai valgo labai daug ėrienos ir avienos. „Mano vyras mėgsta ir kiaulieną. Maiko šeima valgo vištieną, jautieną, avieną. O man labai patiko „kibbe“ maltinukai iš jautienos ir „tabbouleh“ salotos iš kruopų, pomidorų, granatų ir prieskonių.“

 

Kristinai nepaprastai skani pasirodė jų duona – pita. Su ja libaniečiai viską valgo – vietoj šakutės. Net ir sriubą moka išsrėbti – susuka mažą gabaliuką ir „dažo“ į sriubą.

„Tiesa, ir vynas ten labai skanus. Beje, libaniečiai geria daug turkiškos kavos. Oi, kokia stipri“, – nusipurto Kristina.

 

Maikas mylimąją nusivedė ir į prabangius restoranus, kuriuose lietuvaitė pirmą kartą ragavo troškintų varlių kojyčių, retų, delikatesinių žuvų ir gyvačių. „Užsigerdavome tuos gurmaniškus patiekalus brangiu prancūzišku šampanu.“

 

Moteris palygino kainas Libane ir Amerikoje – be jokių abejonių, Libane viskas daug kartų pigiau. „Auksas ir jo dirbiniai yra labai geros kokybės, vertinami visame pasaulyje. Tiesa, prieš penkerius metus jie buvo daug pigesni, dabar – baisiai brangūs.“

 

Vienintelis lietuvaitei nepatikęs dalykas – tai eismas gatvėse. „Baisu, kaip jie ten važinėja, be jokių taisyklių. Kaip Afrikoje! Jei ten gyvenčiau, man reikėtų kokio „Hummer“ arba kito paties didžiausio automobilio.“

 

 

„Libanas dar mažesnis už Lietuvą, tačiau ten galima tiek daug pamatyti: kalnai, nuostabūs paplūdimiai, istoriniai objektai ir net raudona žemė.“ Kristiną pribloškė neapsakomo grožio kraštovaizdžiai, kurių neįmanoma perteikti net ir kokybiškomis nuotraukomis.

 

Moteriai iki šiol gyvi įspūdžiai apie Libano sostinę Beirutą. „Jis niekuo nesiskiria nuo senųjų Europos miestų. Žvelgiant į šį miestą sunku patikėti, kad čia daug kariaujama – tik bombų apgriauti namai atokesniuose rajonuose išduoda neramią Libano dvasią. Ir, aišku, daug kariuomenės. Vakarais žmonės gatvėmis nevaikšto, net kavinės nedirba.“

 

Pats žinomiausias Libano miestas, kitaip dar vadinamas Saulės miestu – Balbekas. „Įdomus ne pats Balbekas, o jame esantis senovinis romėnų šventyklų miestas – jis netgi vadinamas vienu iš pasaulio stebuklų.

 

Čia išlikę net aštuonių romėnų dievų šventyklų griuvėsiai. Šventyklų miestą statė ir perstatinėjo septynios skirtingos civilizacijos, tačiau ryškiausią pėdsaką paliko romėnai. Be jų, prie miesto architektūros prisidėjo finikiečiai, graikai, arabai, turkai, kryžiuočiai.“

 

Balbekas ne kartą buvo apšaudytas bombomis, tačiau šventyklos liko nepaliestos. „Balbekas daug įspūdingesnis nei Graikijos istoriniai miestai. Įvairių romėnų dievų šventyklų griuvėsiai, vieni išsilaikę geriau, kiti blogiau, tačiau bendras vaizdas tikrai įspūdingas. Gaila, kad toks stebuklas mažai lankomas turistų dėl tų pačių karinių neramumų.“

 

 

Be senovinių miestų Kristinai įspūdį paliko trijų kilometrų aukštyje esantis miestelis su čia augančiais dviejų tūkstančių metų senumo kedrais. Kedrų giraitė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

 

„Ši vietovė aprašyta net Biblijoje, joje meldėsi Jėzus. O tie kedrai užauga iki 40 metrų aukščio, įspūdingai atrodo, kai žvelgi į jų viršūnes. Beje, kedrai pavaizduoti ir Libano vėliavoje.“

Kristina pataria visiems būtinai aplankyti Jeita Grotto – stalaktitų klinčių urvus. „Tai vienas įspūdingiausių gamtos palikimų visame pasaulyje, kurį libaniečiai laiko savo brangenybe.“

Jeita Grotto yra 18 kilometrų atstumu nuo Beiruto. „Apskritai ten atstumai juokingi, todėl galima lengvai aplankyti pačias gražiausias vietas.“

 

Jeita Grotto – ilgiausias urvas visuose Artimuosiuose Rytuose. Jis atsirado dar priešistoriniais laikais. „Čia teka Nahr al-Kalb upė, kurios vanduo yra geriamas.

 

Turistai plukdomi elektrinėmis valtimis. Įspūdingai atrodo obelisko salė. Apskritai visi stalaktitai ir stalagmitai net kvapą užgniaužia. Ten taip gražu“, – atsidūsta Kristina.

 

 

„Prieš vykdama į Libaną galvojau, kad ten bus kokia didžiausia dykuma, kaktusai ir kupranugariai... Bet per visą kelionę mačiau tik vieną kupranugarį – zoologijos sode“, – juokiasi Kristina. Moteris prisipažįsta, kad buvo nustebinta Libano modernumo.

 

Ji dar kartą pabrėžia, kad ten žmonės tikrai draugiški ir turistus visada šiltai priima. Tuo pačiu lietuvaitė duoda patarimą ketinantiems vykti į Libaną. „Jei norėtumėte ten važiuoti dabar, geriau organizuotis didesnę grupę ir visą laiką laikytis drauge.

 

Aš pati į Libaną gal apskritai šiuo metu nekeliaučiau, nes skirtumas tarp to, kas buvo prieš penkerius metus ir dabar – milžiniškas. Tuomet jaučiausi daug saugiau nei pernai, kai čia viešėjau antrą kartą. Ir šalis buvo daug tvarkingesnė... Tačiau mano atmintyje išlikęs tas gražusis, saugus ir draugiškas Libanas.“

 

Faktai apie Libaną: