Skaitomiausi
Horoskopai
Kūnui ir sielai
Jono Basanavičiaus meilė
2010-02-15, Vytautas V. LANDSBERGIS
Skaitydamas jo autobiografiją maloniai nustebau sužinojęs, kokią nuostabią, gražią ir liūdną meilę mūsų tautos patriarchas patyrė gyvendamas Prahoje ir vėliau versdamasis daktaro praktika tolimojoje Bulgarijoje.
Skaidrūs, romantiški jausmai, apie kokius skaitome nebent garsiausiuose meilės romanuose, atsiskleidžia šios istorijos herojų laiškuose.
Jono Basanavičiaus laiškas:
„1882 metų dalį vasaros, rudenį ir visus 1883 praleidau Vienoje ir Prahoje, triūsdamas klinikose ir bibliotekose. (...) Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę nė nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame gyvenime – karštą meilę.
Beveik prieš namus, kuriuose gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange pastebėjau dailią merginą, kuri žaidė su kanarėle: prijaukintas paukštukas tupėjo jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo...
Dažnai matydavau ją gedulo rūbuose ir juodu šydu apsirėdžiusią einant pro mano langus – kaip vėliau patyriau, eidavo į Olšanų kapines pas savo neseniai mirusią motiną.
Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios figūros su puikiu biustu, labai ilgais tamsios spalvos plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo įdomia.
Kaip iš namų sargo patyriau, ji vadinosi Gabriela Eleonora Mohl, čekų vokietaitė.
Pradėjau ją sekioti į kapines ir iš ten grįžtant. Kartą – tai buvo jau rudenyje – vaikščiodamas pavakare sode pamačiau ją grįžtant alėja iš kapinių. Pasveikinau. Pasirodė, kad ir ji mane ne kartą už lango stovint pastebėjus, ir pasisakius, kad jai labai malonu mane pažinti, ėmė noriai kalbėti. Pasirodė labai meili, simpatinga mergina.
Palydėjęs iki namų, atsisveikinau. Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąja dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš labai ją pamilau.
Pirmas jos laiškas, kuriuo ji skiria man „rendez vous“, buvo rašytas gruodžio 7 d., 1883 m.
Gabrielė – arba kaip ją visi vadino Ellė – šeimynoje buvo jauniausia ir mylimiausia motinos duktė. Tėvas tuomet buvo Amerikoje, o motina mirusi balandžio 2 d., 1883 m.– kaip kur kas vėliau sužinojau – plaučių džiova.“
Iš Ellės Gabrielės Mohl dienoraščio:
„Kiekvienas vyras tvirtina, kad aš ir ypač mano akys kasdien darosi vis įdomesnės, tačiau pasižiūrėjusi į veidrodį, tematau tik pailgą išblyškusį veidą šaltomis pilkai mėlynomis akimis ir tamsiais plaukais. Ir apskritai iš mano išorės nematyti, kiek daug aistros, svajonių ir jausmų slypi manyje.
Aš buvau gabi mokinė, motinos ir mokytojos pasididžiavimas, ir vienintelė aistra buvo knygos. Taip palengva manyje susikūrė savas keistas pasaulis, pilnas įmanomų aprėpti rašytojų minčių ir mano pačios lakios fantazijos vaizdinių. (...)
Mano ilgesys, mano sapnas išsipildė. Suradau vyrą, kuriam visą savo širdį galiu atiduoti visai nebijodama būti išjuokta... Jis čia, mano širdyje, mano kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas. Kai jo nėra, žodžiai putodami liejasi per kraštus iš meilės, kurią nešioju širdyje, ir – kai jis yra, esu tokia nekalbi ir šalta, kad kartais pati savęs nekenčiu.
Neseniai jis man pasakė, kad gamtą aš labiau mylinti negu jį! Taip, aš myliu gamtą, myliu ją aistringai ir jau nuo vaikystės buvau imli jos grožiui. Miškas ar žavi vietovė gali man sukelti gyvą, ilgalaikį įspūdį; betgi kas visa tai, palyginti su jausmu, traukiančiu mane prie mylimojo.
Šiandien sapnavau keistą sapną, nors beveik visą naktį nemiegojau. Buvau didelėje tamsioje bažnyčioje. Šalia manęs stovėjo dr. Basanavičius, priešais – kunigas, mes turėjome susituokti. Niekur nedegė šviesa, buvome paprastais drabužiais, ir kunigas vilkėjo tik savo luomo drabužį ir buvo užsidėjęs stulą. Man buvo nepaprastai baugu. Kunigas paėmė mano ranką, apvyniojo ją stula, aš netekau sąmonės ir parkritau. Ką reiškia sapnuoti sutuoktuves? Mirtį. Labai ačiū! Geriau aš viena mirsiu, bet ne jis, kuris gali būti dar labai naudingas žmonijai.
Užvis labiausiai man rūpi viena – mano meilė, tik viena tobula būtybė duoda tai man, ir tai yra jis. Ne kaip blykstelėjęs žaibas kilo ši meilė manyje, ne! Lėtai, bet neišraunamai suleido šaknis, kol užpildė visą mano būtį. Mintis, kad vieną kartą, galbūt netrukus, turėsiu su juo išsiskirti, kankina mane. Apskritai dažnos bemiegės naktys, nuolatiniai apmąstymai įvarys man plaučių ligą. Pati mirtis būtų saldi šalia jo, tačiau gyvenimas ir mirtis be jo – didžiausia kančia.“
Jono Basanavičiaus laiškas:
„Baigiantis mano užsiėmimui Prahoje, artinosi laikas, kada reikėjo apleisti šitą gražų, neužmirštamą miestą, o drauge su juo – bent laikinai – ir mano mylimą Ellę, su kuria tiek mielų valandų pragyventa. Tuo tarpu pastaruoju laiku buvo likę dar svarbių dalykų atlikti – pirmučiausiai, kad mūsų jungtuvės įvyktų.“
Iš Ellės Gabrielės Mohl dienoraščio:
„Vakar man buvo liūdna žinia, kai jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje išvyks iš Prahos. Kanalo sode mes atsisveikinome toje vietoje, kur pradžioje kalbėjomės. Apglėbęs mane rankomis, jis pasakė, kad reikia skirtis. Aš negalėjau to suvokti. Ką toliau šnekėjome, amžinai liks mudviejų paslaptis, aš niekados to neužrašysiu, jokia akis neturi perskaityti, ką jo brangios lūpos kalbėjo šia proga, man šis vakaras liks neužmirštamas. (...)
Mes ėjome už parankės, bučiavomės ir t. t. Buvo nešalta, švietė mėnuo, bet buvo labai vėjuota. Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? „Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko!“ Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo ir paklausė, kas išeitų iš mudviejų kelionės? Atsakiau, kad kol jis bus Balkanuose, būčiau jo pacientė. Jis atsakė, kad tada Ellos niekados daugiau nuo savęs nebepaleistų.“
Jono Basanavičiaus laiškas:
„O tuo tarpu vesti Ellę užsimanius, reikėjo pamąstyti ir apie vietą, kur būtų galima su jauna žmona apsigyventi, nes mano iš Bulgarijos išgabentų pinigų išteklius jau artinosi galop. „Aušrą“ įsteigęs rusų valdžiai draudžiant lietuvių spaudą, ir „Aušrą“ jau vėl persekioti pradėjus, grįžimas Rusijon man atrodė pavojingas, nebegalimas: peržengus rusų sieną galima buvo atsidurti tuojau kalėjime, ištrėmime. Todėl priverstas buvau vėl apie Bulgarijon grįžimą pamislyti.“
Iš Ellės Gabrielės Mohl dienoraščio:
„Tiesa, kad meilė daro stebuklus. Aš beveik nepažįstu jo charakterio, nežinau principų, pažiūrų; man jis – užversta knyga, kurios vos titulinį puslapį bepažįstu; apie jo šeimą ir visuomeninę padėtį žinau daugiau negu nieko, tačiau man niekada nebuvo atėję į galvą juo abejoti, nes aš juo aklai pasitikiu. Ar kunigaikščio sūnus, ar elgeta, jis lieka man toks pat mielas ir brangus. Išdidumo, kurį vyrai man dažnai prikaišioja, aš dėl jo atsisakiau. Koks jis bus, gali tik mano būsimasis gyvenimas atskleisti, jei aš būčiau šalia jo. Kad tik ateitų tas jo laiškas ir išvaduotų mane iš šitos baisios nežinomybės.“
Jono Basanavičiaus laiškas:
„Tuo tarpu savo laiškuose, pilnuose meilės ir atsidavimo, Ellė, atsisakius gyvenimo patogumų dideliame mieste, jau išreiškė sutinkanti su manim apsigyventi tokiame Balkanų užkampyje, kaip Elena, kur buvau paskirtas gydytoju. Todėl, gavusi iš manęs pakvietimą atvykti Vienon, ilgai nelaukdama, ji perdavė tokią telegramą: „Penktadienį 11 važiuoju iš Franco Josefo stoties greituoju traukiniu. Vienoje būsiu 8 val. 52 min. Ella.“
Sutikta geležinkelio stotyje su didžiausiu džiaugsmu, ji hotelyje apsigyveno. Velykų šventę drauge praleidę, pasirūpinę kelionei reikalingų daiktų ir balandžio 15 d. atlikę vestuvių formalumus, kitą dieną išvažiavome į Budapeštą, iš kur leidomės tolyn per Szegediną, Temesvarą į Orsovą ant Dunojaus kranto, iš kur garlaiviu pro Vidiną, Lom-Palanką atvykome į Rusę Bulgarijoj. (...)
Šitos kelionės po Balkanų girias su tyru kalnų oru pataisė mano sveikatą, sumenkėjusią nuo nuolatinio dvejų metų darbo bibliotekoje. Bet praėjus kokiam mėnesiui, kartą ji užsikosėjo ir, pažiūrėjus į skreplį, nusigandusi pamatė biškelį kraujo. Tai davė progos pirmą kartą ištirti jos krūtinę. Konstatavęs dešiniojo plaučio viršūnėje katarą, pradėjau teirautis apie jos motinos ligą ir mirtį. Pasirodė, kad jos motina, kurią Ellė ilgai ligoje slaugė, buvo mirusi plaučių džiova. Neteko abejoti, kad Ellė galėjo užsikrėsti nuo savo velionės motinos ta pačia liga. Šita mintis suteikė man didžiausią smūgį, kursai nuo to laiko liko neišdildomas manyje ir ėmė persekioti. Kaip vėliau pasirodė, toks spėliojimas turėjo tvirtą pagrindą.“
Iš Ellės Gabrielės Mohl dienoraščio:
„Nepyk, mano mylimasis, kad esu tokia vaikiška. Mano meilė tau rimta ir gili, ir aš esu tavo su kūnu ir siela, ir kaip didžiuojuosi, kad priklausau rimtam garbingam vyrui. Mirštu iš baimės, kad likimas neįsiterptų tarp mūsų, nes negaliu ir nenoriu be tavęs gyventi. Kai mums padeda maldos, tai turi man manoji padėti.“
Jono Basanavičiaus laiškas:
„Prisiartino 1889 metai. Ellės sveikata buvo nekokia: kosulys, nors nedidelis, dažnėjo. Kūno pajėgos buvo sumenkėjusios, vakarais kai kada – nors ne kas dieną – turėdavo jau karščio. Per Kalėdų balių, o ypač Naujųjų metų sutikimo vakare būdama šaltoje, menkai apkūrytoje salėje persišaldė ir ėmė labiau karščiuoti.
Nuo sausio josios liga labai pakrypo blogon pusėn. Kūno temperatūra pradėjo svyruoti tarp 36–37 °C, pasirodė dieglys ir nemiga, nuo kurių tik morfijaus injekcijos šiek tiek nuraminti galėjo. Jau sausio 10–20 pasirodė „delirium“ (haliucinacios – aut. past.). O vasario 16 d. iš ryto prie karščio 38,5 po pietų mano glėbyje pasimirė, pragyvenusi 26 metus, 2 mėnesius ir 23 dienas.
„Quiesce in pace, carissima mea!“ Taip užrašiau, mylimai mano Ellei akeles užmerkus. Jai persikėlus į kitą, laimingesnį gyvenimą, baisus liūdnumas ir nusiminimas mane apėmė, nuo kurių labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau ir manyje visados liko neužmirštamoji, ideali Ellės esybė ir meilė. Išsipildė jos spėjimas, ką ji savo dienyne buvo rašius: jog pas savo motiną į kapus neilgai trukus iškeliausianti. Tik gaila, kad negalėjo pilnoje to žodžio prasmėje savo tikslo pasiekti – atsigulti šalia motinos, nes ji liko svetimoje jai bulgarų žemėje.
Kadangi katalikų dvasiškio neturėta, tai laidotuvės su bulgarų popais atliktos. Ant duobės kranto stovėjęs bulgaras karstą užvožiant atkreipė mano atidą įdėti karstan kokį pinigą, nes pas bulgarus yra likęs labai gilios senovės paprotys, kad laidojant duodama drauge pinigai – ką aš ir padariau.“
Reklama
Naudingi telefonai
Visi reikalingi JK dokumentai
Tel 0208 5360 065
Vežu į oro uostus
Tel 0778 6038 410
Mokesčių grąžinimas
Tel 0785 798 9917
