Jonas Mekas: Aš žiūriu į tautiškumą šitaip – jis yra laike ir nuolat keičiasi. Keičiantis laikui, pasauliui labai sunku išlaikyt (ir beveik beprasmiška bandyti išlaikyti) viską, kaip buvo. Sakysim taip, kaip Lietuvą ir lietuviškumą aprašė S. Daukantas (ten, beje, irgi daug kas buvo jo fantazija).

 

Ypač dabar sunku išlaikyt tautiškumą, nes viskas labai greitai keičiasi. Anksčiau kiek mėnesių praeidavo, paskui savaičių, kol laivas perplaukdavo Atlantą, kad nuvežtų naujausias žinias iš Paryžiaus į Niujorką. O dabar viskas per minutę! Aš įdedu, sakysim, į internetą savo filmuką, o kitą minutę jis jau gali būti žiūrimas ir Japonijoje, ir Brazilijoje, ir Aliaskoje, ir Lietuvoje.

 

Viskas eina pirmyn – ir visa informacija, naujausia mada ar gėrimas naujas... Niujorko gėrimų ar valgių kombinacijos po valandos jau yra Teksase ir taip toliau. Nebegali to sustabdyti. Negali išlaikyti Daukanto Lietuvos. Tai būtų nesąmonė. Niekas negali sustabdyti ir pakeisti XXI amžiaus technologijos, naujos Pasaulio situacijos. Ir Europa vienijasi, ir kultūra, ne tik pinigas... O Lietuva – jau dalis Europos, tad irgi negali to išvengti.

 

 

Jonas Mekas: Vis tiek yra gamta, tam tikras gyvenimo stilius, yra tradicijos... Yra du spėliojimai: arba visa šita informacija mus visus sulygins ir padarys vienodus, arba bus kita, atvirkščia tendencija, kuri jau dabar pastebima – atsibosta žmonėms tas vienodumas, panašumas. Bus „vystomasi“ į kaimelius, bandoma apsaugoti ne tik savo kalbas, bet ir tarmes, ir t. t. Labai sunku atspėti, į kurią pusę viskas nueis per ateinančius, tarkim, 15 metų. Nereikia net šimto metų.

 

 

Jonas Mekas: Negaliu aš iš savo vaikystės pabėgti. Viskas dar yra many. Bet tie, kurie auga dabar, kuriems dabar 15–20 metų, jie jau auga nebe kaip kaimiečiai. Lietuvoje jau beveik nėra kaimo. Jie auga trupučiuką tarptautiniam ore. Bet aš užaugau kaime, ir mano galvojime (kai pažiūriu į viską, nesvarbu, kokioj kultūroje ar civilizacijoje) vis tiek yra tai, kas mane suformavo. Viskas, ką matau, yra labai susiję su mano vaikyste.

 

Jonas Mekas: Bet vis tiek ateina laikas – kad ir dabar, kai nėra sniego. Viskas eina į priekį. Kartais klausia manęs, ar tu nepasiilgsti Lietuvos? Aš sakydavau, kad aš kaimietis. O kur tavo tėvynė? Lietuva? Ne, sakau, kultūra. Buvo laikotarpis, kai išėjau iš kaimo į kultūrą. Mano namai dabar yra kultūra.

 

Bet paskui pradėjau abejoti ir dėl kultūros. Tada sakau – ne, mano namai yra kinas, poezija, menas. O dabar net ir iš ten išėjau. Dabar esu galbūt kur nors, kur nežinau. Aš viską apleidau. Viską pamečiau ir numečiau. Ir dabar aš nė jokiam krašte. Namai net nereikalingi... Man jokios nuosavybės nereikia. Aš galiu automobilį išsinuomoti bet kur. Kodėl turiu pirkt? Aš nežinau, kur dabar esu. Ir man tai nerūpi.

 

 

Jonas Mekas: Aš pasiilgstu to, ką valgydavau, kai buvau vaikas. Tai vis dar yra labai fiziška. Ir galvoju, kai einu į restoraną – o, jei turėčiau tuos valgius, su kuriais užaugau! Arba galvoju apie akiratį – ką mano akys anuomet matydavo...

 

 

Jonas Mekas: Kiekvienas kraštas, kiekviena kultūra turi savo gaires. Tai lyg karoliai, kurie susideda iš įvairių brangakmenėlių, kurie ir apibūdina šiuos karolius. Kultūra... Nežinau, ar praeitis yra pozityvu, ar negatyvu. Mes jau nei rašome, nei galvojame kaip Donelaitis ar kiti. Bus daug kas visiškai kitaip, kai dar po penkiolikos metų pasižiūrėsime į dabartinius savo geriausius poetus, dailininkus, filosofus, menininkus...

 

Ir nežinau, kiek įtakos mums darys visa tai, kas yra praeity. Mes nenorim išmesti. Mes laikome. Mums dar labai brangu. Bet mes vis tiek esam jau visai kitur.  Panašiai kaip vaikai auga ir žiūri, kaip tėvai elgiasi – taip ir mūsų kultūra dabar žiūri, kas yra praeity. Mes trupučiuką imituojame tėvus. Bet jau vaikų vaikai imituos savo tėvus, o ne senelius.

Kai raketa skrenda į kosmosą, į mėnulį, į erdves, numetama tai, kas stumia tą raketą. Visą laiką nukrinta viena dalis. O tai, kas nukrinta, į dulkes pavirsta. Nukrinta ir pranyksta, pasidaro vėl žemės dalis. Tai tokia realybė, ir nieko negalim išlaikyti. 2000 metų bandėm kaip nors išlaikyti, o po to jau nebegalime išsaugoti. Evoliucija vyksta viduje. O visi menai, paveikslai ar net bažnyčios... Viskas į dulkes.

 

Jonas Mekas: Liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas viduje – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame užaugome. Ten visas mūsų galvojimas, vidinė sudėtis yra apspręsta to išsivystymo.

 

Esu kažkada rašęs, kad niekas negali pakeisti pačios viršutinės dalies to medžio, kuri prasidėjo kaip lietuviai ir Lietuva. Niekas negali to pakeisti. Nei prancūzai, nei italai, nei anglai.

 

Dabartinė karta yra subtiliausia, nesvarbu, į kurią pusę nuėjo. Gali išsigimti, gali eiti žemyn, gali eiti aukštyn. Bet vis tiek ji subtiliausiai reprezentuoja tai, kas dabar yra Prancūzijoje ar Italijoje, ar Ispanijoje, ar Lietuvoje. Mes patys reprezentuojame lietuvišką sielą.

K. Donelaitis, S. Daukantas, K. Binkis ar A. Galdikas reprezentavo lietuvišką sielą. Dabar prieiname prie Jurgio Mačiūno, Viliaus Orvido – jie tikrai išreiškia tą Lietuvos sielą subtiliausiai, giliausiai. Tada prieini prie kitų menininkų, poetų, o kartais ir prie labai paprasto žmogaus. Bet jų nėra daug. Nes jie giliausiai, turtingiausiai išreiškią tą momentą, tą tašką, kuriame yra mūsų civilizacija ir kultūra. Jie geriausiai, subtiliausiai išreiškia, apibūdina ir įtraukia. Todėl svarbu, kad susipažintume, žiūrėtume, turėtume. Ir išsaugoti reikia tiek, kiek tik galima.

 

 

Jonas Mekas: Kodėl tiek pinigų mokama už deimantus? Nes jie yra reti ir labai brangūs. Tai koncentruota energija, kuri užkrečia ir kitus ta energija. Todėl visada norime (ir reikia!) išsaugoti mūsų geriausius menininkus. Turėtume būti atviri tai energijai. Tad aš vėl už Orvidą, už Mačiūną, už visus poetus, menininkus, filosofus, šventuosius, tuos, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė... Jie rizikavo gyvenimu, mirė laužo ugny kaip eretikai. Bet jie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė nei paprastai yra. Ir todėl Jurgis, Orvidas ir kiti mums yra labai svarbūs.