Škotijoje jau kelis šimtmečius švenčiama Burnso naktis (dar vadinama Burnso vakariene). Lietuvoje jau vienuoliktą kartą į šią puotą pakvietė Britanijos prekybos rūmai   (British Chamber of Commerce in Lithuania). Pakelti Škotiją garsinančio gėrimo – viskio – taurę už poetą Robertą Burnsą į miesto rotušę susirinko apie 200 elegantiškai pasipuošusių kviestinių svečių: diplomatų, verslininkų, žymių Lietuvos, Škotijos ir Didžiosios Britanijos visuomenės veikėjų.

 

 

Šios iškilmingos vakarienės pagrindinis akcentas ir „vakaro žvaigždė“ – hagis. Tai tradicinis škotų patiekalas – virtas avies skrandis, kimštas malta aviena, kepenimis, plaučiais ir avižiniais dribsniais bei pagardintas gausybe prieskonių. Iš pirmo žvilgsnio lietuviškus vėdarus primenantis valgis specialiai šiai progai buvo atgabentas iš Škotijos. Renginio vedėjas pasakojo, kad organizatorius ištiko šokas, kai sužinojo, jog hagis į Vilnių bus atgabentas tik pirmadienį – juk puota numatyta šeštadienį! Iš keblios situacijos škotus išgelbėjo greitasis pasiuntinių paštas... Ši istorija keistajam patiekalui suteikė dar daugiau paslaptingumo.

Hagis patiekiamas laikantis tam tikros ceremonijos – ant didelio padėklo įnešamas į salę, o virėjui einant pro šalį, visi pagarbiai atsistoja ir už hagį išlenkia taurę škotiško viskio.

Artistiškai deklamuojamos šios legendinio poeto R. Burnso eilutės:

 

 

Tuomet hagis perskrodžiamas peiliu ir keliauja ant stalų.

 

 

Taip kalbėdami škotai linksminasi, šakutėmis kabindami savo gardėsį. O jis, tarp mūsų kalbant, yra ir specifinės išvaizdos, ir specifinio skonio, ir keistokai veikia virškinimo sistemą. Gal todėl godžiai maukiamas viskis, sakomos šmaikščios kalbos (vis draugiškai pašiepiančios kaimynus britus – „Priminkite, iš kokios šalies sakėte esąs? Ak, Anglijos! Visai išgaravo iš galvos...“, ar vyrams laidant juokelius į moterų daržą bei atvirkščiai).

 

 

Lietuviai sutrikę gūžčioja pečiais, neretai nesuprasdami, kodėl nuo škotų stalų aidi griausmingas juokas. Jų anglų kalbos tartis tiesiog fantastiška – kartais negali suprasti nė pusės sakinio, o kartais atrodo, kad kalbama kuria iš Skandinavijos kalbų. Vis dėlto smagu susipažinti su kita kultūra ir papročiais. O smagiausia buvo įsitikinti, kad mes, laukiniais vadinami lietuviai, palyginti su svetingaisiais vakaro šeimininkais – lyg nekaltos mergelės. Mums iki škotiškų pasilinksminimų, lydimų beprotiškos muzikos – šviesmečiai!

 

Beje, apie muziką. Įspūdį apie vakaro metu grojusius „Saor Patrol“ pasilikau pabaigai, lyg desertą.

 

Keturi laukinės išvaizdos vyrai į elegantišką Vilniaus rotušę atskrido, regis, ne moderniu „Star1“ lėktuvu, o arkliais jojo per visą Europą! Barzdočiai su sijonais tiesiog „garavo“ mušdami savo būgnus, o dūdmaišis, atrodė, tuoj plyš pučiamas milžino plaučių. Publika ne kartą plojo pakilusi nuo stalų, švilpė ir trypė kojomis, prašydama pakartoti laukine energija pulsuojančius škotiškus ritmus. Galiausiai elegantiškos ponios ir ponai išsivadavo iš savo drovumo gniaužtų ir lyg paprasti kaimiečiai trypė škotiškus šokius...

 

 

...kol nuo rankų pabiro perlinės apyrankės, išsidraikė šukuosenos, o pašėlusias šypsenas pakeitė sveikas nuovargis, ragindamas skirstytis namo.