Liežuvis neapsiverčia pavadinti save emigrante, nors jau gerą pusmetį gyvenu Švedijos sostinėje Stokholme.

 

Ir į Lietuvą nuolat parvažiuoju, ir su draugais ryšius palaikau, ir straipsnius teberašau į lietuvišką spaudą. Kad ir kaip jausčiausi, vis dėlto statistikai esu „emigrantė“ – ta, kuri pernai išvyko iš Lietuvos.

Prisipažinsiu atvirai – net keisčiausiam sapne nesapnavau, kad teks gyventi užsienyje. Tai niekada nebuvo mano svajonė ir siekiamybė, tačiau kartais nutinka pačių netikėčiausių dalykų.

 

 „Nepatiks – grįšiu“

 

Kai praėjusį pavasarį pradėjau krautis lagaminus, daugelis mane protino – kaip gali palikti tėvus, draugus, savo jaukų butą sostinės centre, sėkmingą žurnalistės karjerą ir nerti į nežinią? Ir jie buvo teisūs – išvažiavau į Stokholmą neturėdama konkretaus darbo pasiūlymo. Tačiau ir lietuviška realybė nebebuvo tokia šviesi. Po „naktinio mokesčių perversmo“ dauguma leidėjų smarkiai apkarpė žurnalistų honorarus, sumažėjo ir darbo pasiūlymų. Negana to – įmonė, kurioje dirbau, kelis mėnesius iš viso nebemokėjo atlyginimo, teisindamasi lėšų trūkumu, ir neketino su manimi pratęsti sutarties. Todėl nusprendžiau, kad tai puiki proga vasarą atitrūkti nuo visų problemų ir praleisti kelis mėnesius kitoje šalyje.

 

Tiesa, buvo ir dar viena priežastis. Stokholme jau metus gyveno mano antroji pusė. Po draugystės per atstumą nusprendėme gyventi kartu.

 

„Švedas?“ – klausinėjo visi draugai. Ne, jis – portugalas, atvykęs dirbti į Švediją prieš metus, o anksčiau dirbęs Anglijoje, Graikijoje, Irake. Jo patirtis, kaip išgyventi svetur, man labai pravertė.

 

Išvykdama visiems sakiau – nepatiks, grįšiu. Tačiau man čia patiko!

 

 

Vasara – švedams šventas atostogų laikas. Jei dabar manęs klaustų, kada emigruoti į šią šalį, sakyčiau – tik ne vasarą! Negalėsite lankyti kalbos kursų, gana sunkiai rasite darbo (žinoma, jei nevažiuojate tik skinti braškių ar dirbti kitų sezoninių darbų pas švedų ūkininkus), kur kas lėčiau tvarkomi dokumentai valstybinėse įmonėse.

 

Tačiau aš džiaugiausi vasara Stokholme. Tai buvo ilgiausios atostogos mano gyvenime, nes anksčiau, dirbdama žurnaluose ir prispausta leidybinio darbų ritmo, pailsėti galėdavau ištrūkti tik savaitei.

 

Tačiau iškart ėmiausi dairytis, kuo užsiimti. Darbo paieškos prasidėjo gana sėkmingai. Bent tuomet taip maniau. Vos per vieną savaitę radau kelis įdomius skelbimus: projektų vadovo vieta leidybinėje įmonėje, komunikacijos vadybininko – telekomunikacijų firmoje ir renginių organizatoriaus – muzikos įrašų kompanijoje. Rinkausi tik tuos skelbimus, kuriuose nebuvo reikalavimo mokėti švedų kalbą.

 

Tačiau išsiuntusi gyvenimo aprašymus visą mėnesį nesulaukiau jokio atsakymo. Mano draugė iš Sankt Peterburgo, gyvenanti Stokholme daugiau nei metus, nuramino: švedai atrankas vykdo ilgai, o dabar – vasara. Be to, labai dažnai jie informuoja tik atrinktus kandidatus. Tad man beliko tik laukti ir dairytis naujų skelbimų. Jų kiekvieną savaitę vis mažėjo. Atostogos...

 

Pirmąjį atsakymą iš leidybinės įmonės gavau po dviejų mėnesių. Pranešė, kad patekau į kitą atrankos etapą ir paprašė užpildyti dar vieną anketą. Antroji įmonė atsakė po trijų mėnesių. Neigiamai. Iš trečios nesulaukiau jokio atsakymo.

 

Pasitikėjimas savimi, ieškant darbo, blėso. Kiekviena diena prasidėdavo skelbimų peržiūra. Tik viename interneto puslapyje radau pasiūlymų angliškai kalbantiems specialistams, visą kitą informaciją versdavau iš švedų kalbos. Didžiausia dalis darbų – informacinių technologijų specialistams ir finansininkams. Beveik ėmiau gailėtis, kad anksčiau nesugalvojau keisti specialybės...

 

Netekusi kantrybės pradėjau dairytis ir į kur kas paprastesnius darbus, bet ir čia beveik visi reikalavo ne tik kalbėti, bet ir rašyti švediškai.

Vis dėlto didelės įtampos dėl to, kad nerandu darbo Švedijoje, nejaučiau – teberašiau straipsnius, tad svajonių darbo galėjau ir palaukti.

 

 

Kaip tik buvau susiruošusi trumpam grįžti į Lietuvą, kai akis užkliuvo už skelbimo – dailininkas ieško asmeninės padėjėjos. Reikalavimai – aukštasis išsilavinimas, patirtis komunikacijos srityje, anglų kalba. Tinka!

 

Atsakymo sulaukiau jau kitą dieną: laiške buvo nurodytas kontaktinis dailininko telefonas. Pasiskambinus paaiškėjo, kad mano būsimasis darbdavys yra neįgalus. Šiek tiek sutrikau, bet sutarėme, kad po kelionės atvyksiu į interviu.

 

50-metis Ilias – graikas, vežimėlyje įkalintas po jaunystėje patirtos avarijos. Tačiau, nepaisant to, išmoko tapyti, laikydamas teptuką burna, baigė dailės akademiją Graikijoje ir tapo tarptautinės organizacijos, vienijančios neįgalius dailininkus, nariu. Prieš dešimt metų apsigyveno Vokietijoje, o vėliau persikėlė į Švediją. Jis labai intensyviai dirba, nuolat rengia parodas ir vyksta į susitikimus užsienyje.

 

Ilias ieškojo žmogaus, kuris atnaujintų jo interneto puslapį, tvarkytų korespondenciją, rengtų straipsnius ir parodų bukletus bei paruoštų jo darbų katalogą. Aš apsiėmiau tai daryti.

Palyginti su darbu žurnalų redakcijose ir televizijoje, ši veikla man atrodė lyg lengvas pasivaikščiojimas, už kurį dar ir pinigus moka. Be to, dirbdama pas Iliasą be vargo sugebėjau derinti švedų kalbos kursus ir straipsnių rašymą Lietuvos spaudai.

 

 

Prieš atvykdama į Švediją labai bijojau, kad svetimoje šalyje trūks draugų ir bendravimo. Tačiau panaršiusi internete radau užsieniečių, norinčių išmokti švedų ir kitų kalbų, klubą. Jau iš pirmo susitikimo išėjau nešina keliolika naujų kontaktų, be to, gavau naudingos informacijos apie kalbų kursus, Stokholmą ir geriausias šio miesto vietas.

Stokholme sutikti žmonės man tapo kone didžiausiu atradimu.

 

Iranietė Zahra, studijuojanti nanoinžineriją, moldavė Diana, laisvai kalbanti penkiomis kalbomis ir studijuojanti dar dvi, portugalas Joao, išmaišęs visą pasaulį ir nusprendęs, kad Stokholmas – geriausia vieta gyventi, ir daugelis kitų... Jie privertė kitaip pažvelgti ir į emigraciją ir netgi iš naujo įvertinti savo sugebėjimus bei siekius.

 

Beje, nors mes labai giriamės, kad Vilnius – žalias miestas, vis dėlto nė iš tolo negalime prilygti Stokholmui. Išpuoselėti parkai ir vandens telkiniai, bėgimo ir dviračių takai, įrengti net pačiame miesto centre – iki tokios tvarkos Lietuvos sostinei reikėtų dar gerokai pasitempti.

 

Atsirado ir lietuvių draugų, užsimezgusios pažintys atvedė mane į Švedijoje leidžiamo laikraščio redakciją ir sekmadieninę „Saulės“ mokyklą, kurioje vaikai mokosi lietuvių kalbos. O nuo šiol bendradarbiausime ir su savaitraščiu TIESA.

 

Prabėgus vos pusmečiui Švedijoje ne tik nebeliko nerimo, kad nebus su kuo bendrauti, bet net ir suku galvą, su kuriais draugais praleisti laisvą vakarą. O veiklos turiu tiek, kad kartais tenka aukoti ir miegą.

 

Draugai manęs iki šiol klausinėja: kaip sekasi, ar laiminga, ar verta emigruoti? Juokiuosi, kad milijono dar neuždirbau ir direktore netapau, tačiau gyvenimas svetur davė labai daug – tarsi „perkrovė“ iš naujo smegenis ir atvėrė akis naujiems dalykams.

Tad jeigu ieškote ne tik sotesnio kąsnio, bet ir didesnių galimybių, mano atsakymas būtų – nebijokite pabandyti!