Visų pirma, nemanau, kad literatūra yra nerimtas dalykas, tuo labiau fantastika. Priešingai nei meilės romanuose ar detektyvuose, fantastinėje literatūroje paprastai atsispindi naujausios tiksliųjų mokslų, sociologijos žinios ir teorijos. Kartais fantastiniame romane gvildenamos labai gilios filosofinės idėjos. Tereikia tai suprasti ir mokėti įžvelgti.

 

 

Be abejo, sutinku. Ir išoriniame pasaulyje, ir žmogaus dvasiniame pasaulyje kovos yra labai dažnos. Jei išorėje kovojame su aplinka ir už būvį, tai viduje – grumiamės dėl norų ir suvokimų. Būtent tai vadinama kova su savimi, ir daugumai ji svarbesnė nei tai, kas vyksta išorėje. Tačiau asmenybės vidinės kovos ir virsmo temą iš dalies nagrinėjau „Raganiaus kare“ ir „Paskutiniame angelo skrydyje“. Žmogaus trilogijoje ji ryškesnė epizoduose, kuriuose demiurgas po truputį virsta žmogumi (tai trečioji dalis – „Žmonija“).

Pirmoje trilogijos dalyje „Žmogus. Pabudimas“, kuri išleista ir JAV, plėtoju mintį, kad žmogus išnaudoja tik labai mažą dalį smegenų.

 

Daugelis biopsichologų ir neurologų mėgina aiškintis, kodėl taip menkai veikiančios smegenys sunaudoja tiek daug visos žmogaus energijos ir kaip turėtų keistis žmogaus energijos gavimo sistema, kad galėtų būti naudojama didesnė smegenų dalis.

 

 

Jei netikėtai taip ir nutiks, mano manymu, tai bus tik į gera.

 

 

Idėja dėl žmogaus kilmės iš Afrikos ir nedidelės grupės, kaip visos rasės pradininkų, tapo populiari pastarąjį dešimtmetį. Ji pagrįsta genetiniais tyrimais, kurie penkiolika metų buvo atliekami dešimtyse valstybių visuose kontinentuose. Tačiau šiuo metu šiai idėjai po truputį prieštaraujama ir bandoma įrodyti, kad visos rasės negalėjo išsivystyti iš tūkstančio žmonių. Pagal oponentų teiginius, žmonija greičiausiai atsirado vienu metu skirtingose vietose ir iš karto buvo susiskirsčiusi rasėmis. Skaičiau kelis straipsnius, kuriuose mėginama pagrįsti šią poziciją, bet man ji nepasirodė pakankamai įrodyta, todėl savo knygoje rėmiausi dabar vyraujančiomis teorijomis.

 

 

Hugho Everettas nebuvo šios minties pradininkas. Daugybinius žmogaus vidaus pasaulius galime aptikti jau XVIII–XIX amžiaus filosofų ir psichologų darbuose. H. Everettas kristalizavo ir sujungė kelias mintis. Trečiojoje trilogijos dalyje „Žmonija“ mėginu sujungti kai kurių psichologų keliamą populiarią teoriją apie visatų begalybes ir fizikų samprotavimus, kad atomo struktūra yra puikiai atkartojama bet kurios saulės sistemos struktūroje. Niekuomet negrindžiu savo knygos ar apsakymo siužeto teorijomis, kurios man nepatinka.

 

Į kiekvieną! Tie pasauliai man įdomūs. Jie yra ilgalaikių minčių ir svarstymų pasekmė. Būtų labai įdomu pažiūrėti, ar tokie pasauliai įmanomi realybėje.

 

 

Tai per daug filosofinis klausimas. Visų pirma reikėtų diskutuoti, ar žmonės „miega“, o tik tada svarstyti, ko reikia, kad jie „pabustų“.

 

 

Nelaikau savęs labai sėkmingu menininku. Nesu menininkas profesionalas ir apie kokį nors rimtesnį uždarbį iš rašomų knygų galima bus kalbėti tik tada, kai jos taps populiarios už Lietuvos ribų („Man.The Awakening“ pardavimai kol kas džiugina). Man patinka kuriami pasauliai ir patinka tuos kūrinius perkelti ant popieriaus. Kaip jau minėjau, tai tiesiog malonus laisvalaikio leidimo būdas, negalvojant, kokia bus piniginė išraiška.

 

 

Laisvė – tai galimybė pačiam nuspręsti dėl savo norų tenkinimo.

 

 

Kaip jau minėjau, nelaikau savęs tikru menininku ir manau, kad visuomet esu žmogus. Savotiškas, su teisininko mąstymo antspaudu, bet žmogus. Mano gyvenimas nėra prisotintas ekstremalių pojūčių. Esu ganėtinai ramus asmuo, kuriam nereikia nuolatinio adrenalino. Dėstau Vilniaus universiteto Teisės fakultete (esu docentas ir mokslų daktaras), šiuo metu rašau savo trečią mokslinę monografiją, taip pat esu advokatas. Laisvalaikiu be fantastikos labai domiuosi istorija. Taip pat gana daug sportuoju.

 

 

Ne. Šitas gyvenimas egzistuoja, tad kam apie jį rašyti? Man įdomiau kurti pasaulius, galvoti apie įmanomas alternatyvas, pokyčius ir tai užrašyti.

 

 

Labai sunku pasakyti, ar iš viso yra laimingų žmonių. Suvokiu, kad gyvenu tikrai gerai, bet tai nereiškia, kad neturiu svajonių, kurias bandau įgyvendinti, ar tikslų, kuriuos noriu pasiekti. Manau, visuomet atsiras minčių apie ateitį, tikslų ir svajonių, ir tai niekuomet neleis man jaustis absoliučiai laimingu ir patenkintu.