Iš anksto ruoškim šampano, nes neišgėręs nesuprasi, kas čia vyksta. Laisvės ir minėtųjų veikėjų sugretinimas – tai net ne pasityčiojimas iš demokratijos, tai kur kas šlykščiau. Politinė ir moralinė perversija.

 

Dar labiau už minėtų nesuderinamų dalykų derinimą, prisidengiant ekonominiais tikslais, stebina, kokia silpnavališkai patetiška ir droviai susigūžusi visa Lietuvos žiniasklaida. Nesugebanti net pasakyti, jog tokie Karalienės veiksmai – tai ne politinė ekonomija, tai – politinė demagogija.

 

 

Vienintelis mėginęs prabilti ir pasakyti kitokią nuomonę – rikis Vygandas Ušackas – tuoj bus nutildytas. Kaip maldoje: „per amžius amen“. Ar čia tikrai vis dar demokratija?

Ar vis dar galioja „Žaidimo teorija“? Ne. Ir jau seniai. Nes „Žaidimo teorija“ atspindi laisvą pasirinkimų galimybę. Visai kaip gamtoje. Ten autoritarinių režimų nėra. Nes jei taip būtų, niekas neišgyventų.

 

Bet čia vis dar šachmatų partija. Baltarusija, kaip ir Rusija, slepia žmogžudžius, kaltus dėl Medininkų žudynių. Bet mūsų šalies Karalienė sako, kad taip nėra. Pamirškite praeitį. Tie ėjimai nesiskaito. Nuo šiol žaidimo taisyklės keičiamos: kai nesugebi sąžiningai laimėti, visada imiesi šantažo.

 

 

Taip, neva netyčia, šoko benzino kainos, dujų privatizavimo centre žaidžia visos geriausios prorusiškos figūros: rikis Antanas Bosas, pėstininke seniai tapusi Kazimiera Prunskienė ir dar gauja pėstininkų. Nieko ypatinga. Bet juk čia šachmatai ir reikia nukreipti priešo dėmesį nuo esminių dalykų.

 

Agurkų karalius Viktoras Uspaskichas ketina nuversti vyriausybę. Blefuoja ar ne? Nes atrodo, kad visos geriausios figūros jau nukirstos.

Tai ką čia versti, Viktorai, pamokėtum geriau. Juk negaila truputį atriekti. Už tai tavęs motušė Rusija niekada nepamirš.

 

 

Gerai, nevaidinsiu, kad man nusispjaut ir užtenka išdėstyti faktus, kaip neturinčiam ką pasakyti politologui.

 

Truputis logikos: pakviesti į Kovo 11-osios iškilmes du didžiausius Europos tironus – tai ne humoras, tai sveiko proto trūkumas. Akivaizdus.

 

Ar mūsų Karalienė taip nieko nebijo ir taip pasitiki reitingais (kurie dar neaišku, kieno nupirkti), kad mano, jog viskas galima?

 

Kuo čia prisidengsim: taigi nauda, atsiprašau, nafta. Tik proga tam pasirinkta blogiausia iš visų įmanomų. Reikėjo gedulo dieną. Ne džiaugtis čia reikia, o gedėti.

 

 

V. Ušacko nuvertimas – tai paprasčiausias bandymas užčiaupti opoziciją ir sukišti į kiekvieną skylę savus. Nieko daugiau. Absurdas, kad žmogus smerkiamas už savo nuomonę (kad ir kokia ji būtų). Argumentų nuolatiniam vertimui iš postų nėra (ir nebus), nes jokių objektyvių priežasčių tam nieks nesuteikia. Visos jos – iš to paties plano.

Lietuvos politikoje laisvės nėra. Laisvė Lietuvos politikoje mirė.

 

O V. Uspaskicho ėjimas – rimta rokiruotė. Nekyla abejonių, suderinta su visus pėstininkus taškančia Karaliene. Ir rikis tuoj kris. Tai ką jau ten kiti. Ypač kai bokštas Andrius Kubilius užstrigęs puikioje pėstininkų nelaisvėje. Nei pirmyn, nei atgal – lauk Karalienės sprendimo. Pralaimėjai. Ir tai visi supranta.

 

Bet, žinoma, pabaigai neblogai truputis retorikos. Tai štai, savo autobiografiją „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“ parašęs legendinis šachmatininkas Garis Kasparovas galėtų priminti: nepamirškite, laimima tada, kai paskelbiamas matas. Kai visos geriausios priešo figūros nukertamos.

 

Kur bus matas? Pamąstykite, ponios ir ponai. Ir pasvarstykite, kur dar yra alternatyva vienintelei teisingai ir beveik šventai nuomonei?