Blogai

Marija: Stiprybės paslaptis

2010-01-21, Marija

Šiandien mąsčiau apie žmones, kurie į mano gyvenimą atėjo, ir apie tuos, kurie iš jo išėjo. Vieni savo noru, kiti – bendru susitarimu, kaip dabar įprasta sakyti, tretiems tiesiog jau buvo atėjęs metas. Ko gero, žiema norom nenorom nukelia praeitin. Tad kaip išlikti savimi, kaip pasisemti jėgų ir pilkų debesų nuklotame danguje įžiūrėti saulės spindulį?

Kanada su dideliais laukais ir nuostabia gamta mane pasitiko vėjuota. Tarsi nė nelikę to rudens šarmo, kuris taip džiugino, kai čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius. Net dangus šiandien verkia, tad kodėl žmogus turėtų būti stipresnis už gamtą?

Šįryt po penkių tibetiečių mankštos pratimų jaučiu skaudantį kelį. Tikiu psichosomatika, tad tai turėtų būti susiję su ėjimu į priekį. Aš sustoju ir nusibrėžiu sau aiškų planą, kurį norėčiau įgyvendinti artimiausioje ateityje.

Laikas baigti tai, ką pradėjau

Kuriu savo internetinį fotografijų puslapį ir rašau praktikos dienoraštį, nes šiais metais noriu galų gale baigti šitiek kartų atidėliotą politologijos bakalaurą Lietuvoje. Nereikia – šaukiu sau viduje – juk dabar mano gyvenime politikai nėra vietos, juk dabar aš visa esybe pasinėrusi į fotografiją, dabar mano pasaulis – tik vaizdai ir sustabdytos akimirkos. Bet... gana save apgaudinėti, laikas pabaigti, ką pradėjau. Juk fotografija iš didelio hobio virto aistra, ir dabar jau aš pati transformuoju šią aistrą į veiklos sritį, o ar mąsčiau apie tai anksčiau? Nelabai...

Kartais nuostabu žiūrėti ir stebėti, kaip pavieniai taškai mano gyvenime susijungia į tolygią skalę, įgauna kryptį ir pagreitį, veda mane tolyn, ir aš skrieju erdve, naudodamasi surinktomis žiniomis lyg tiltais, savo svajonių išsipildymo link.

Svarbiausia – teigiamas požiūris

Kartą draugė manęs paklausė, iš kur semiuosi energijos, kaip sugebu nenusiminti ir įžiūrėti šviesą kiekvienoje situacijoje ir kiekviename etape? Aš pritilau ir tik tuomet pirmą kartą apie tai susimąsčiau. Anksčiau tam neturėjau laiko. Man tai niekada net nebuvo svarbu. Aš tiesiog viską imu ir darau, aš renkuosi matyti pusiau pilną stiklinę vietoj pusiau tuščios.

Aš kiekviename žmoguje ir kiekvienoje situacijoje stengiuosi įžvelgti gerąją pusę, ir tai suteikia man jėgų. Kartais išties sunku pamatyti tą gerąją pusę – tada nurimstu ir pamąstau, kaip galėjau pritraukti šią situaciją į savo gyvenimą, kokią pamoką man siunčia likimas ir kodėl? Kartais visiškai nebesugebu išspręsti tokios užduoties, ir tada tiesiog pagalvoju: norėčiau, kad viskas pasibaigtų ir išsispręstų savaime. Tuomet stengiuosi atsitraukti ir leisti likimui viską sudėti į reikiamas vietas. Sunku atsitraukti, juk tai taip asmeniška, juk tai taip arti manęs, bet aš išeinu į gatves, sutinku žmones, kad ir kaip nesinorėtų bendrauti, padarau ką nors gero kitiems, ir tai mane įkvepia, suteikia jėgų. Grįžtu namo, arba atsikeliu ryte, ir tikiuosi stebuklo. Paprastai jo ilgai laukti netenka – būtinai paskambina reikiamas žmogus ar kažkas atsiunčia laukiamą laišką. Kažkas pasikeičia, ir aš šypsausi viduje, nes visada žinau, kad viskas tik į gera.

Džiaugiuosi savimi

Šiandien man skauda kelį. Žinau, matyt, tam tikra prasme negaliu eiti pirmyn, bet nenusimenu. Aš darau tai, ką galiu ir kaip galiu geriausiai ten, kur esu šiuo momentu. Aš nesijaučiu kalta nei nusivylusi dėl to, kad galbūt dabar būdama Amsterdame ar Vilniuje nuveikčiau daugiau ir mano laikas būtų panaudotas produktyviau. Būdama šalia Toronto ir džiaugdamasi žiema, džiaugiuosi ir pati savimi.

Kampe gulintis dar neiškrautas lagaminas oro uoste svėrė 24 kilogramus, iš kurių, ko gero, 10 sudarė knygos ir kompiuteris. Visada mėgau skaityti, o dabar leidau sau pripažinti ir tai, kad aš galiu ir rašyti! Tai dar viena mano aistra, nes rašymas padeda pažinti ne tik save. Rašydama aš randu atsakymus, dalijuosi savo patirtimis. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, nebijau ir nuolat džiaugiuosi – matyt, tokia ir yra mano stiprybės paslaptis...

Su meile – Marija

Grįžti