Skaitomiausi
Dienoraščiai
Daryti tai, ką turi daryti
2010-01-14
Rytai kartu
Rytai. Dar nedaug jų išaušo kartu, bet ar lietus, ar vėjai, ar rudens saulė, erzinanti šalta šiluma ir blausia šviesa, mes bėgame kartu. Nedaug – vos 15 minučių ristele, ir toks rytas gerai nuteikia visai dienai. Bėgame vienas šalia kito, o kartu ir kiekvienas paskui savo svajas į naują rytojų.
Šaltas dušas kartu ir kvapni dušo želė, garų lašelių nusėtas langas ir drėgmės nesugeriantis paplūdimio rankšluostis – tai dar ne viskas. Jis gamina „chai“, pagardintą aštriais prieskoniais, aš darau tibetietiškus pratimus ir giliai kvėpuoju, kartais prievartaudama save. Turi būti stipresnis už save, kitaip „it doesn‘t work out“ – kaip tariau Jam šįryt. Save lengva apgauti, bet kartu šitaip nesudėtinga ir prisiversti daryti tai, ką esi užsibrėžęs. Juk Tu – žmogus, Tu turi smegenis ir jausmus. Ir jei nesugebi kontroliuoti savęs, tai už Tave ima daryti likimas. Jei lygintum save su rudeniniu lapu, greitai atsidursi po šaltu ledo sluoksniu, kantriai negalėdamas pajudėti, sugipsuotas savo noruose ir įsipareigojimuose.
Prarado viską
Jis prarado viską ir sakė besijaučiąs it kalakutas per Padėkos dieną. Bankai ir įvairios tikslinės grupės pamažu siurbia visa, ką per šitiek metų darbo Jis kantriai kūrė savo rankomis. Nors ir nelengva, bet aš tik stebiu. Nesijaučiu dėl to nei gerai, nei blogai. Kaip ir liepta, darau, ką turiu daryti. Aš tiesiog esu šalia, irdamasi per laiką ir galimybes, nepamiršdama Jo ir stebėdama. Tyliu ir myliu – sakau Jam, kad tik tiek ir galiu duoti, o Jis tame mato visą pasaulį ir tikslą. Sako, kad aš esu vienintelė šviesa šiame etape, ir aš jau vien dėl to neleidžiu sau užgesti.
Sraigės namelis mažas, bet ji žino, kad jos namai visada ten, kur ir ji – svarbiausia netapti žiuželiu, glotniai šliaužiančiu keraminėmis plytelėmis, ir „that pretty much“, manau. Mano namas pastatytas iš tikslų, kompiuterio ir kietojo disko. Šiandien prekybos centre praleidau dvi valandas, gera buvo eiti ir suvokti, kiek dalykų man dabar tiesiog nebereikia. Stengiuosi pasiimti daugiausia iš ten, kur dabar esu, nes esu čia ne veltui – aiškiai suvokiu tą nežabotą tęstinumo taisyklę ir iki žemės jai lenkiuosi.
Reikia žinoti, kur plauki
Nukrinta mano kepurė, vėjas švilpia pro ausis – gerai, kad ne kišenėse. Aš čia ir darau tai, ką noriu, ką galiu ir ką sugebu daryti geriausiai. Torontas, Amsterdamas ar Vilnius – aš nebematau prasmės varduose, nebematau prasmės vietoje ir laike – tik savyje, ir juk tai nuostabu!
Kai nežinai, kur plaukti, jokie vėjai negali būti palankūs – dar kadaise sakė Seneka. Aš žinau. Ir dabar, kad ir kur plaukčiau, kiekviename uoste galiu rasti tuos pačius dalykus. Gal tik žmonės kalba kita kalba, tačiau vis tiek apie tą patį.
Jis užmigo – buvo ilga diena. Man – pilna atradimų, jam – skaudžių praradimų. O aš ir toliau darau, ką turiu daryti, jis – taip pat. Tik aš jau einu patirti dviejų susipynusių vijoklių sapno, idant vėl ryte pabusčiau tvirtu ąžuolu, negalinčiu mosikuoti šakomis, tačiau darančiu tai, ką Jis turi daryti...
Su meile – Marija



