Vyrauja nuomonė, jog vyrai siekia nusikratyti santuokos pančių, kad galėtų mėgautis neribota laisve, kurią varžo santuokiniai įsipareigojimai. Be abejo, po eilinio „namų mūšio“, kurio tema „tavo draugai tau svarbesni už mane“, vyras gal ir pasvajoja, kaip būtų gera atsikratyti žmonos kontrolės. Bet realybėje išsiskyręs su žmona vyras greit supranta, kad tokia „laisvė“ jam visai nereikalinga. Nors kelerius metus santuokoje išgyvenę vyrai retai kada siekia visiškos laisvės. Jie beveik niekada neišeina „niekur“, o tiksliau, beveik visada – pas naują partnerę. Kas kita, kad šis žingsnis ne visada būna sėkmingas: ar ta kita moteris nebuvo pasirengusi tokiai vyro „aukai“, ar santykiai su dabar jau laisvu vyru tapo nebe tokie romantiški, ar pats vyras suprato, kad nauja partnerė buvo tik priemonė, kuri padėjo galutinai apsispręsti palikti žmoną. Tačiau jei jau vyras nusprendė skirtis, veikiausiai jis tai visapusiškai apsvarstė.

 

 

Ne vienam iš mūsų teko matyti ar girdėti, kaip pavyzdingas vyras ir šeimos tėvas skyrybų atveju staiga tampa vėjavaikiu šlaistūnu, tarsi „velnio apsėstu“. Tai – laikina reakcija. Nerūpestingas jo elgesys slepia dideles problemas.

 

Vyras visuomenės akyse dažniausiai smerkiamas ir kaltinamas dėl skyrybų, ypač jei jis buvo jų iniciatorius. Jei moters šioje situacijoje dažniausiai gailima, ji palaikoma, užjaučiama, tai vyras lieka vienas su savo išgyvenimais.

 

Jam atsiranda daugybė problemų. Taip, jis apgalvojo savo gyvenimą po skyrybų, savo buitį. Bet viena yra apgalvoti, o kita – susidurti su tuo realybėje. Iki skyrybų gyvenimas tekėjo tam tikra vaga, buitis buvo pasidalinta dviese (arba ji visa gulė ant moters pečių), o dabar viskuo reikia rūpintis pačiam. Vyras su nuostaba pamato, kad ir valgis pats lėkštėje neatsiranda, ir produktai šaldytuve neauga, užtat neplautų lėkščių, kaip ir neskalbtų kojinių, stirta didėja akyse....

 

Dažniausiai vyras po skyrybų persikrausto gyventi kitur, ir tai dar labiau apsunkina jo buitį. Vyrai įpratę rasti įprastus daiktus įprastose vietose... O jei skyrybas inicijavo žmona, tai apie išgyvenimų „lengvumą“ negali būti nė kalbos. Tyrimai rodo, kad moterys po skyrybų su nauja situacija apsipranta per pusmetį ar metus, o vyrams tam prireikia pusantrų ar net dvejų metų.

 

 

Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad, nepriklausomai nuo to, kurio sutuoktinio iniciatyva įvyko skyrybos, išsiskyręs vyriškis iškart tampa gardžiu kąsneliu stabilių šeimos santykių trokštančioms moterims. Bet, kaip rodo statistika, tai įvyksta anaiptol ne iš karto, bet etapais.

 

Ką tik išsiskyrusiam vyriškiui labai reikia moteriško švelnumo, užuojautos, supratimo. Jam būtina pajusti, kad ir jis gali būti mylimas, kad jis įdomus. Bet moterys neskuba jam į glėbį, na, nebent tik tos, kurios į seksualinius santykius žiūri labai paprastai. Bet tokios moterys dažniausiai ir negali suteikti vyrui to, ko reikia jo sielai, o ne kūnui. O kitokios neskuba tapti išsiskyrusio vyro draugėmis, nes supranta, kad jam kol kas labiau reikalinga „guodėja“, nei būsima sutuoktinė. O daugelis moterų ir iš viso labai kategoriškos: jei išsiskyręs – vadinasi, arba niekšas, arba kas nors vis tiek „ne taip“, jei žmona pabėgo. Todėl tuo laikotarpiu, kai ypač jaučia dvasinio bendravimo alkį, išsiskyręs vyriškis dažniausiai lieka vienišas.

 

Per keletą mėnesių vyras apsipranta su nauju gyvenimu, suranda ir jo pranašumų. Jam jau nebe taip skausmingai reikia moterų, jis jau kur kas ramesnis. Ir kaip tik tuomet aplinkiniai jam puola „piršti‘ moteris, nes mano, kad jis jaučiasi liūdnas ir nelaimingas. Paradoksas: kai jis išties buvo nelaimingas, visi jį sveikino „atgavus laisvę“, o dabar, kai nori ramiai pagyventi, aplinkiniai įsijaučia į piršlių vaidmenį ir primygtinai jam perša giminaites, drauges ir pažįstamas. Vyrai prisibijo tokios atkaklios atakos. O ir pačios moterys suaktyvėja. Ir netgi matydamos akivaizdžius neigiamus vyriškio bruožus moteriškės ima jo gailėti: esą visa tai tik todėl, kad jis toks vienišas ir nelaimingas, o aš jį suprasiu, užjausiu, pamyluosiu, mokėsiu įvertinti tai, ko jo žmona nevertino, ir viskas bus kuo puikiausia. Ir tokių geraširdžių tiek daug, kad vyriškis visai tarp jų pasiklysta ir nebegali išsirinkti. Jis jaučiasi puikiai: savimeilė paglostyta, savivertė atstatyta, visos moterys siūlo ir žada ką nors gero ir įdomaus, tad jis neskuba išsirinkti „tą vienintelę“. Ir moterys, puoselėjusios vestuvių viltis, bet pavargusios nuo nesukalbamo vyro, pasitraukia. O vyriškis tenorėjo tik kad jos jo taip neskubintų...

 

Galiausiai vyras subręsta naujai šeimyninei sąjungai, bet aplinkui kandidatūrų likę jau kur kas mažiau: dauguma moterų paprasčiausiai neišlaukė šio momento. Ir vyriškis vėl sutrinka. Bet kai pasirinkimas nedidelis, išsirinkti visada lengviau. Be to, vyras jau veikiausiai žino, kokios moters ieško, o nuo skyrybų prabėgo pakankamai daug laiko, kad neišsirinktų „žmonos-klono“, su kuria santuokoje vėl kiltų tos pačios problemos, kaip su pirmąja.

 

Negalima vienareikšmiškai teigti, kad skyrybas vyrai išgyvena lengviau, nei moterys (ar atvirkščiai). Abiem sunku, kiekvienam – savaip. Bendra tai, kad tiek vyrai, tiek moterys dėl skyrybų išgyvena stiprų kaltės jausmą, ir netgi nepriklausomai nuo to, kas skyrybas inicijavo. Atsakomybė dėl nesėkmingai susiklosčiusios santuokos tenka abiem pusėms.