Pagalvokite patys: pirmieji žmonės, nepraradę instinktyvaus ryšio su gamta, o kartu ir sveiko proto, migravo iš vienos vietą į kitą, ieškodami tokios, kuri geriausiai patenkintų jų poreikius. Apsistodavo ten, kur GERAI, o pasijutę BLOGAI vėl patraukdavo ten, kur GERAI. Kur žemė derlingesnė, žolė žalesnė, vanduo gėlesnis, klimatas švelnesnis.

Man nepatinka žmonės, kurie sugalvojo sienas, uždarė mus kažkokiose išgalvotose (nukariautose ir atkariautose!) geografinėse platumose ir mėgina įtikinti, kad tik tuose piešinukuose ant žemėlapio pilnavertiškai tarpsta mūsų tapatybės. 

Kita vertus, mano vilnietė draugė atvirai pripažino – jos tautinio tapatumo stuburas pernelyg minkštas, tad norėdama išlikti lietuve (o ji nori), sąmoningai užsidaro savo periferijoje, kur jos lietuviškumui negresia būti prarytam gaivališkų ir įtakingų kultūrų. Kur ji žino, kas ji tokia ir kodėl. Kur nieko nereikia tuo įtikinėti. Nes prireikus argumentų gali pasirodyti per maža...

Ką gi, matyt mano stuburas pakankamai kietas. Geriausiai jaučiuosi keliaudama po pasaulį su visu savo lietuviškumu ant kupros.

 Kai galvoju apie save vaikystėje, matau mažutę, susirangiusią ant galinės „žigulių“ sėdynės. Laiminga jausdavausi taip keliaudama su tėvais: dieną ir naktį vėpsodavau pro stiklą, jausdama didžiausią pasitenkinimą, kad žemė ritasi po manimi, ir svajodavau, svajodavau, svajodavau... Mano vaikystėje nieko nebuvo tikro, nieko tikro aš ir nenorėjau. Statydavau oro pilis ir lyg balionus jas leisdavau į juodą nakties dangų. Tiesą sakant, panašiai gyvenu ir dabar. Užsisvajojusi pravažiuoju stoteles, užsisvajojusi pamirštu svarbius įsipareigojimus, svajonėmis užliūliuoju save vakarais. Būtų laikas išaugti.

Bet iki šių dienų geriausiai jaučiuosi, kai judu žemės paviršiumi. Kai nestoviu vietoje.

                                                                                                                                                                        Victoria