Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet mano versija tokia: žmogaus prigimčiai sėslumas yra svetimas. Sėslumo pasekmės – atrofavęsi raumenys, druskomis apaugę sąnariai ir sparčiai plintantis pelėsis smegenų raukšlėse.

 Pagalvokite patys: pirmieji žmonės, nepraradę instinktyvaus ryšio su gamta, o kartu ir sveiko proto, migravo iš vienos vietą į kitą, ieškodami tokios, kuri geriausiai patenkintų jų poreikius. Apsistodavo ten, kur GERAI, o pasijutę BLOGAI vėl patraukdavo ten, kur GERAI. Kur žemė derlingesnė, žolė žalesnė, vanduo gėlesnis, klimatas švelnesnis.

Man nepatinka žmonės, kurie sugalvojo sienas, uždarė mus kažkokiose išgalvotose (nukariautose ir atkariautose!) geografinėse platumose ir mėgina įtikinti, kad tik tuose piešinukuose ant žemėlapio pilnavertiškai tarpsta mūsų tapatybės. 

Kita vertus, mano vilnietė draugė atvirai pripažino – jos tautinio tapatumo stuburas pernelyg minkštas, tad norėdama išlikti lietuve (o ji nori), sąmoningai užsidaro savo periferijoje, kur jos lietuviškumui negresia būti prarytam gaivališkų ir įtakingų kultūrų. Kur ji žino, kas ji tokia ir kodėl. Kur nieko nereikia tuo įtikinėti. Nes prireikus argumentų gali pasirodyti per maža...

Ką gi, matyt mano stuburas pakankamai kietas. Geriausiai jaučiuosi keliaudama po pasaulį su visu savo lietuviškumu ant kupros.

 Hipermobilumas

 Kai galvoju apie save vaikystėje, matau mažutę, susirangiusią ant galinės „žigulių“ sėdynės. Laiminga jausdavausi taip keliaudama su tėvais: dieną ir naktį vėpsodavau pro stiklą, jausdama didžiausią pasitenkinimą, kad žemė ritasi po manimi, ir svajodavau, svajodavau, svajodavau... Mano vaikystėje nieko nebuvo tikro, nieko tikro aš ir nenorėjau. Statydavau oro pilis ir lyg balionus jas leisdavau į juodą nakties dangų. Tiesą sakant, panašiai gyvenu ir dabar. Užsisvajojusi pravažiuoju stoteles, užsisvajojusi pamirštu svarbius įsipareigojimus, svajonėmis užliūliuoju save vakarais. Būtų laikas išaugti.

Bet iki šių dienų geriausiai jaučiuosi, kai judu žemės paviršiumi. Traukiniuose, pavyzdžiui, intensyviausiai jaučiu, kad GYVENU. Po jų eina ratuotos transporto priemonės ir laivai. Lėktuvai – paskutinėj vietoj, nes jie tarsi kybo nebūtyje, išskyrus pakilimo momentą, kai vos kelias sekundes kūną sukrečia atsiplėšimo nuo žemės pojūtis.

  Kelionių terapija

 Apskritai, manau, kad kelionės gydo. Jos gydo sielą, protą, jei reikia, padeda užsimiršti ar „susirinkti“ – sugrįžti atgal į save. Ištrūkęs iš patogios namų aplinkos viską pamatai ir pradedi vertinti visai kitomis akimis. Tarsi atgimsti iš naujo, pasikrauni jėgų, energijos ir noro imtis neįtikėtinos veiklos.

Grįžus namo pokelioninė euforija paprastai trunka dar apie savaitę, o tada vėl tampi kaip buvęs ir gyveni iki kitų atostogų.

Vienas artimas draugas manęs vis klausia – tai kur dabar keliausi? Kas kartą susitikę mes apsikeičiame savo įspūdžiais iš buvusių kelionių, pasidalijame idėjomis ir patarimais. Mat jis, patyręs keliautojas, nerimsta, jei jo gyvenime nevyksta nieko nauja. Kažkada jis man prasitarė, kad anksčiau net imdavo blogai jaustis, jei nebūdavo suplanavęs dviejų ar trijų kelionių į ateitį. Dabar, atėjus sunkesniems laikams, jis ilgai netruko persiorientuoti ir kelių savaičių keliones išmainė į savaitgalio išvykas, o svajonę aplankyti Tolimuosius Rytus atidėjo geresniems laikams.

  Aistra ar pamišimas?

 Na, vis dėlto pamesti galvos dėl kelionių turbūt nereikėtų. Kartą bekeliaudama susipažinau su tokiu australu, kuris iš namų buvo išvykęs daugiau nei prieš dvejus su puse metų. Su nedidele kuprine ant pečių jis bastėsi iš vieno pasaulio kampelio į kitą ir turėjo planą apkeliauti visą pasaulį. Prisipažino kadaise dirbęs finansų analitiku, tad, matyt, jau buvo užsidirbęs savąjį milijoną. Nubrizgę šortai, nuskalbti marškinėliai, beisbolo kepurė ant galvos – iš pirmo žvilgsnio niekada nepasakytum, kad prieš tave stovi buvęs biržos makleris. Daug mačiusioje kuprinėje keleri marškinėliai, pora šiltesnių drabužių, įsispiriamos šlepetės, higienos priemonės, užrašų knygutė ir mažytis fotoaparatas – tai visa manta, su kuria po pasaulį keliavo naujasis bičiulis. Jis pasakojo nieko kelionėse neperkantis – juk suvenyrų su savimi nesivežiosi, o apsikrauti nereikalingais daiktais, kai nežinai net kada vyksi namo, irgi juk neverta.

„Per tas keliones iš savo gyvenimo esu paleidęs jau tris moteris, kurias nepaprastai mylėjau. Aš nebegalėdavau likti vienoje vietoje, o jos po kelių mėnesių suprasdavo, kad aš daugiau niekada negrįšiu“, – liūdnokai apie tai, ką yra paaukojęs vardan aistros keliauti, kartą prasitarė šis prisiekęs keliauninkas.

Tad, kai gerai pagalvoji – kelionės yra gerai, bet vis dėlto kaip gera būna grįžti namo! Čia ir žolė žalesnė, ir sava aplinka, ir išsiilgę artimieji bei tavo kelionių istorijų ištroškę draugai. Na ir kas, kad pokelioninė euforija dingsta po savaitės. Juk visada yra ko laukti – naujos kelionės!

Victoria