Naujieji – oshogatsu – Japonijoje yra iš Vakarų pasaulio atkeliavusi ir prigijusi šventė. Ji labiau panaši į mūsų Kalėdas – šeimos šventę. Kalėdos japonams, atvirkščiai nei mums, – metas gerai pasilinksminti, gėrėtis fejerverkais ir lankyti draugus.

 

 

Skirtingai nei kinai, japonai Naujuosius Metus švenčia sausio 1 d. Tačiau kinų kalendoriaus metų simboliniai žvėrys populiarūs ir Japonijoje. Suvenyrų parduotuvėse jau karaliauja Ugninis Tigras.

 

Svarbiausias Naujųjų Metų akcentas – saulės patekėjimas sausio 1-ąją. Mes sakome: „Su Naujaisiais Metais!“, japonai – „Sveikinimai išaušus!“

 

Daugelis japonų pasakys, kad gražiausios Naujųjų sutiktuvės – stebint, kaip saulė kyla virš Fudzijamos. Japonams tai šventas kalnas, nesvarbu, esi budistas, sintoistas ar katalikas. Todėl jokio kopimo mokesčio nereikalaujama iš tų, kurie ryžtasi pasiekti vulkano viršūnę. Mus tai maloniai nustebino. Kaip ir nemokama Japonijos viza– už tai, kaip ir už kopimą į daugumą žymių pasaulio kalnų, kitur reikia mokėti. 

 

Fudzijama – tai, kas japonams artima, sava. Tai dažniausiai sutinkamas simbolis ir įvaizdis japonų kultūroje: nuotraukos, reklamos, traukinių bilietai – visur puikuojasi senukas Fudzis, vadinamas dievų buveine.

 

 

Per metus Fudzijamą aplanko apie pusė milijono žmonių. Vasarą, ypač savaitgaliais, kelius mina apie 30 000. Tik 30 procentų iš jų užsieniečiai. Nusidriekia net eilės. Juokaujama, kad yra dviejų tipų kvailiai: tie, kurie niekada nekopė į Fudzijamą, ir tie, kurie ten kopia antrąkart.

 

Naujųjų rytą kalno viršūnę visada dengia sniego kepurė. 10 mėnesių per metus viršūnėje karaliauja sniegas ar ledas. Kalnas iškyla iš vadinamosios didžiosios daubos, kur susiduria dvi tektoninės plokštės. Palei sandūrą rikiuojasi dar 24 ugnikalniai. Smarkūs žemės drebėjimai čia – įprastas reiškinys. Fudzijama – vis dar veikiantis ugnikalnis. Dokumentuose užfiksuota aštuoniolika išsiveržimų. Paskutinį kartą kalnas prabilo 1707-aisiais. Tuo metu senasis Edo, dabartinis Tokijas, buvo padengtas storu dulkių sluoksniu.  

 

 

Prieš Naujuosius visuose Japonijos miestuose neišpasakyti kamščiai ir sumaištis. Japonai labai daug dirba, o atostogų turi mažai. Todėl prieš Naujuosius visi viešbučiai, kavinės, restoranai sausakimši. Ir tai ne pats geriausias laikas leistis į kelionę, kuri nėra detaliai suplanuota. Tikėtina, kad daug sunkiau rasite, kur apsistoti, o ir kainos bus daug aukštesnės.

Tie, kurie išsigąsta Naujųjų metų šaltuko (gruodį temperatūra nukrinta iki 25 laipsnių šalčio) ir nesiryžta pasiekti šventojo kalno, Naujus sutinka įprastai japoniškai.

 

Naujųjų metų išvakarėse japonai ruošia specialius valgius, ir jų gamina tiek daug, kad užtektų iki sausio 4-osios.

 

Prieš vidurnaktį visi skanauja ilgų grikinių makaronų – tai ilgo gyvenimo palinkėjimas ir jo simbolis. Ir traukia į budistines šventyklas. Ten 108 kartus muša varpą. Manoma, kad taip atsikratoma 108 žmogiškų nuodėmių.

 

Japonai aukoja pinigų ir perka specialius lapelius, kurie nuspėja, kokie bus ateinantys metai. Suaugusieji vaikams dažniausiai dovanoja vokelius su pinigais.

 

Švenčių įkarštis, arba Naujųjų metų ciklas, baigiasi sausio 15 dieną. Sudeginami Naujųjų Metų papuošimai ir susmulkinamas bei suvalgomas ryžių kukulaitis moči. Japonai vėl pasineria į darbus, grįžta ankstesnis gyvenimo ritmas. Ar jis ramus? Tikrai ne. Sunku įsivaizduoti ramų Tokiją – sostinę, kurioje gyvena 16 milijonų gyventojų. Arba Japonijos salą, kurioje vietos užtenka 140 milijonų gyventojų.

 

Laimingų Naujųjų Metų, kad ir kur gyventumėte!