Ispanija – daugeliui pažįstama, matyta, tačiau niekada nenusibostanti ir kaskart vis kitokia. Karalystė, sudaryta iš 17 autonominių regionų, kurių kiekvienas toks autentiškas ir nepakartojamas.

 

 

 

Viena pirmųjų Ievos lankytinų vietų sąraše buvo įspūdingu grožiu garsėjanti Andalūzija. Savo unikalumu, senomis ispaniškomis tradicijomis garsėjantis regionas traukte traukia turistus. Vis dėlto, savo dvasią praradusios Maljorkos likimas Andalūzijai, rodos, negresia. Po trijų dienų išvykos TIESOS pašnekovė nesustodama pasakojo apie vietovės unikalumą ir vis kartojo privalanti ten sugrįžti – juk Andalūzijoje paliko savo širdį.

 

 

Andalūzija garsėja kaip tikra kultūrų mišrainė. Čia vieni greta kitų gyvena musulmonai, krikščionys ir žydai, bet, ko gero, labiausiai pastebimas – arabų indėlis. Ir nenuostabu – iki pat Rekonkistos regionas priklausė arabams, o viename iš miestų – Kordoboje – buvo įsikūrusi jų sostinė. „Būtent todėl Andalūzijoje tiek daug arabiško stiliaus pastatų, itin siaurų gatvelių ir prekių, atvežtų iš Maroko. Nors naujoji Kordobos dalis ir nesiūlo ko nors ypatingo, senamiestis – tiesiog fantastiškas, tikrai verta apsilankyti,“ – pasakojimą pradeda mergina. 

 

„Kordoba išties puikiai atspindi Andalūzijos multikultūrinę dvasią. Vien šiame mieste iš karto gali susipažinti su trimis skirtingomis kultūromis. Vaikščiodamas po žydų, musulmonų ir krikščionių rajonus iš karto pastebėsi akivaizdžius skirtumus. Nors ir esantys taip arti vieni kitų, rajonai bei žmonės labai skirtingi,“ – sako lietuvė, ir norintiems lankytis Kordoboje pataria būtinai pasisamdyti gidą. Anot merginos, šios profesijos atstovai čia puikiai išmano savo amatą ir gali papasakoti daugybę įdomių istorijų, kurių nerastumėt jokiose turistinėse knygose. Nors dauguma gidų ir ispanai, gerai paieškojus, galima rasti ir kalbančių angliškai ar rusiškai.

 

Nors kažkada Kordoba galėjo pasigirti įspūdingu mečečių skaičiumi, deja, dabar dauguma jų sugriautos. „Vis dėlto Kordoboje dar likusi trečia pagal dydį pasaulyje mečetė. Įdomiausia tai, kad ji dar XIII amžiuje buvo paversta katalikų katedra, tačiau išsaugojo nemažai arabiškų elementų. Mane itin sužavėjo faktas, kad kolonos, kurios buvo panaudotos mečetės statybai, yra tūkstančiu metų senesnės nei pati mečetė ir buvo pastatytos dar romėnų. Mečetės statybai arabai jas atgabeno iš netoliese buvusios šventyklos. Pačios kolonos yra skirtingo dydžio, raštų bei atspalvių, ir atrodo tikrai įspūdingai“, – istorinėmis žiniomis dalijasi Ieva.  

 

 

Po apsilankymo Kordoboje Ieva patraukė į kitą Andalūzijos miestą – Granadą. Mergina sako, kad nors Kordoba ir paliko gerą įspūdį, jos lyginti su Granada neverta. „Granadoje yra daugiau ko pamatyti, negali atsigėrėti nuostabia aplinka, be to, šiame mieste verda naktinis gyvenimas,“ – savo pasirinkimą motyvavo Ieva.  

 

Apsilankymas Granadoje, anot TIESOS pašnekovės, tiesiog neįmanomas be vizito į Alhambrą. Ko gero, retas turistas atsispiria pagundai paspoksoti į milžinišką, savo grožiu ir didybe garsėjančią musulmonų pilį su įspūdingais sodais. „Alhambrai reikia paskirti bent pusdienį – yra tiek daug dalykų, kuriuos ten verta pamatyti, kad to nepadarius, vėliau užgraužtų sąžinė. Be to, ir gamta stulbinamai graži: net šiurpuliukai per kūną perbėga pamačius kalno papėdėje užsislėpusį miesteliūkštį ar būrį vasarnamių, susispietusių tiesiog oloje.“ 

Ieva priduria, kad lankantis Granadoje privalu iššniukštinėti skersgatvius ir mažytes gatveles. Jose knibždėte knibžda arabiškų parduotuvėlių, kuriose už itin mažą kainą galima rasti labai gražių papuošalų, skarų, kaljanų ar kitų malonių niekučių.

 

 

Merginos akys sužiba, kai paklausiu apie Andalūzijos maistą. „Ko gero, niekur kitur taip skaniai ir taip pigiai nevalgiau, kaip Andalūzijoje. Pirmiausia verta paminėti, kad regiono specializacija – patiekalai, kurie paprastai laikomi tradiciškai ispaniškais (nors kitose srityse jie daug prastesni arba jų net nėra), – tai paelja ir gazpacho. Paelja – ryžių troškinys su įvairiais priedais: gali būti su daržovėmis, mėsa arba jūros gėrybėmis. Stengiuosi taisyklingai maitintis, tad paelja – mano didžiausiais džiaugsmas, labai skanu ir sveika“, – šypsosi pašnekovė.

 

Ieva pataria, kad jei kada tektų lankytis Andalūzijoje – privalu paragauti šaltos pomidorų sriubos su daržovėmis. „Neįsivaizduoju nieko, kas geriau atgaivintų karštą dieną – gazpacho idealiai tinka prie karšto Andalūzijos klimato. Be to, vietiniai giriasi, kad būtent Andalūzijoje ši sriuba ruošiama skaniausiai, ir aš jiems visiškai pritariu!“, – entuziastingai kalba Ieva.

 

Patiekalų kainos šiame regione irgi džiugina – palyginus su Madridu ar Barselona viskas neįtikėtinai pigu. Užsisakius gėrimą, kurio kaina dažniausiai siekia apie 2 eurus, kartu prie jo atnešama ir tapų (Ispanijai būdingų užkandžių). „Jei nesi itin išalkęs, sangrijos ir tapų visiškai gali užtekti priešpiečiams. Ispanai lepina turistus – tapos būna didžiulės ir labai skanios.“

 

 

Andalūzija persismelkusi flamenko dvasios. Atrodo, čia nerasi nė vieno, kurio nebūtų užbūręs aistra trykštantis šokis. „Granadoje teko lankytis rajone, kuris yra tiesiog „okupuotas“ flamenko mokyklų.

Jei norite išvysti ką nors tikrai autentiško ir įdomaus – apsilankykite kuriame nors iš mažų šeimos restoranėlių, kur rengiami flamenko pasirodymai. Nušausite du zuikius vienu šūviu: tuo pat metu pasigrožėsit ne tik šokiu, bet turėsit progą ir apžiūrėti tradicinį andalūzišką namelį,“ – sako Ieva ir priduria, kad geriausia būtų rasti vietą, kur flamenko šoka romai. Jie – šio šokio meistrai.

 

Kita Andalūzijoje itin stipri tradicija, – botellon, arba masinės išgertuvės. „Jaunimas apsirūpina alkoholiu, geria, bendrauja, linksminasi. Nors botellon oficialiai uždraustas, tačiau kartais vis dar vyksta. Ši tradicija itin stipri Andalūzijoje, kur vietinė valdžia į tokį pasilinksminimo būdą žiūri kiek pro pirštus. Nustebau sužinojusi, kad šiai linksmybei netgi yra įrengtos specialios susibūrimo vietos“, – vietos paslapčių šydą praskleidžia mergina.

 

 

Išgirdusi klausimą apie nepunktualius, išsiblaškiusius ir priekabiauti mėgstančius ispanus bei valandų valandas trunkančią siestą mergina tik nusijuokia.

„Taip, ispanai labai draugiški, nori bendrauti ir rodo labai daug dėmesio, tačiau nepavadinčiau to priekabiavimu. Jie visiškai nepiktybiški, o jų dėmesys visai neerzina, galiu vidury nakties ramiai pareiti iš vakarėlio. Tiesa, jų vėlavimas išties šiek tiek erzina – čia vėluoja viskas, nuo paskaitų iki kino seansų. Bet jau baigiu priprasti,“ – šypsosi pagal Erasmus mainų programą Barselonoje studijuojanti Ieva.

 

Mergina pasakoja, kad nuolatinė, visą šalį pietų miego užmigdanti siesta – irgi mitas. Tačiau priduria, kad Andalūzijoje tai tikrų tikriausia tiesa.

„Dauguma užsieniečių turi susidarę klaidingą nuomonę, kad Ispanija – nesibaigiančios siestos šalis. Tarkime, Barselonoje, tokį reiškinį gali pamatyti nebent Ravalio rajone. Tačiau Andalūzijoje – kitaip. Regionas yra vienas karščiausių, o gal net ir pats karščiausias visoje Ispanijoje, ir jame griežtai laikomasi siestos. Vidurdienį net nebandyk kišti nosies į lauką, vis tiek niekas nedirba,“ – užbaigia pokalbį Ieva ir skaitytojus ragina būtinai apsilankyti Andalūzijoje – ji užkariaus bet kurio širdį.