Kiekvieną kartą, kai kas nors užduoda šį klausimą, nežinau, kaip atsakyti. Kai atsisėdu, susikaupiu ir pradedu raustis atmintyje, tai labai labai daug skirtingų priežasčių atrandu, kurios pastūmėjo šitam žingsniui. Kai kurios iš jų labai asmeniškos. Bet paprasčiausias atsakymas turbūt būtų toks...

Atsimenu, gal šeštoj klasėj pamačiau geografijos vadovėlyje nuotraukas iš Oksfordo ir Kembridžo universitetų: saulė, seni gražūs pastatai, studenta ant žalių pievučių, knygom apsikrovę... Tą akimirką sugalvojau, kad kai ateis laikas, noriu studijuoti Anglijoje. Prisijaukinau savo svajonę.

Kai aš mokiausi dvyliktoje klasėje, Lietuva jau buvo įstojusi į Europos Sąjungą ir šalių sienos buvo atsivėrusios. Buvo kaip tik pati pradžia tos visuotinės emigracijos į Angliją ir Airiją. Draugai, klasiokai pradėjo domėtis Anglijos universitetais, pradėjo siųsti dokumentus ir kalbėti apie tai, kaip jie kraustysis ten studijuoti. Vieną dieną į galvą atėjo mintis, kad ir aš galėčiau išvažiuoti. O po to jau viskas vyko labai greitai ir be jokių didelių apmąstymų – išsiunčiau dokumentus į šešis skirtingus Anglijos universitetus, išlaikiau IELTS egzaminą, išlaikiau baigiamuosius egzaminus Užupio gimnazijoje, pasidžiaugiau vasara, gavau laišką, patvirtinantį, kad esu priimta į Lankasterio universitetą, ir 2005-ųjų spalio pradžioje išvykau į Angliją.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Pirmieji įspūdžiai buvo tokie, kad viskas, absoliučiai viskas Anglijoje yra kitaip. Kitoks maistas, kitoks oras, kitokia gamta, kitokie žmonės, kitokia kultūra, jau nekalbant apie kalbą ir skirtingus žmonių dialektus.

Du atskiri kriauklės čiaupai – iš vieno verdantis vanduo bėga, iš kito – ledinis. Suprask, kaip nori.

Kiekvieną kartą, kai reikėdavo pereiti gatvę, išgyvendavau panikos priepuolį, nes visiškai nebežinodavau, į kurią pusę žiūrėti. O automobiliai atsiranda iš niekur ir važiuoja dideliu greičiu...

Labai sunku buvo mano skrandukui – maistas labai nepriimtinas. Prireikė beveik trejų metų, kol galų gale pripratau prie angliško maisto ir skrandžio nebeskaudėjo, nors ir namuose stengiausi gamintis kuo dažniau.

Kavą jie čia geria tik tirpią, labai silpną ir su pienu – visus iki šiol šokiruoja, kai aš į puodeli įsidedu porą šaukštelių maltos kavos, užpilu verdančiu vandeniu ir nepilu pieno (kuris, tarp kitko, irgi siaubingo plastmasės skonio). Ta pati istorija su arbatžolėm ir žolelių arbatom.

Buvo ir dar daug visokių smulkmenų. Bet nesakau, kad viskas pasirodė tik keista, neįprasta ir bloga. Buvo gera atrasti nuostabią gamtą, studijuoti fantastiškame universitete ir studijuoti tai, ką visada svajojau – socialinį darbą. O svarbiausia – turėti neribotą laisvę ir nepriklausomą gyvenimą. Buvo siaubingai sunku, bet kartu – gera.

– Kaip tave priėmė britai?

Net nežinau. Lyg ir normaliai. Man juos turbūt buvo (ir iki šiol yra) sunkiau priimti, negu jiems mane. Patyriau porą rasistinio pobūdžio išpuolių, bet nieko ypatingai blogo nenutiko. Kultūrų skirtumą iki šiol jaučiu. Manau, jaučia ir jie, tik jie gal mažiau apie tai galvoja...

– Ar buvai patenkinta mokslo kokybe?

Buvau labai patenkinta mokslo kokybe Lankasterio universitete, kurį rekomenduoju kiekvienam, o ypač tiems, kurie nori studijuoti socialinius mokslus. Neturiu jokių didelių nusiskundimų, buvo tikrai labai įdomu studijuoti. Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šį universitetą.

– Kaip pavyko rasti darbą? Ką gali pasakyti apie jo paieškas JK?

Pirmąjį savo darbą JK susiradau labai lengvai. Pirmoji savaitė, kai tik atvažiavau, buvo „įžanginė savaitė“ universitete. Lankasterio universitetas yra kaip mažas miestelis – jame pilna visokių kavinių, barų, parduotuvių. Aš užėjau į pirmą pasitaikiusią kavinę, paklausiau; gal jie ieško darbuotojų, ir po trumpo pokalbio su viršininke gavau darbą. Po kelių dienų pradėjau dirbti.

Antrą darbą man pasiūlė, kai mano pirmoji praktika (neįgaliųjų dienos centre) ėjo į pabaigą. Baigiau 4 mėnesių praktiką ir likau ten dirbti dar dvejus metus. Pasisekė.

Bet baigus universitetą buvo sunkiau. Turėjau diplomą, o dar šešis mėnesius dirbau kavinėje, nes niekaip negalėjau susirasti darbo pagal specialybę. Užsiregistravau agentūroje „Fawkes and Reece“ – taip pat rekomenduoju kiekvienam – ir pagaliau gruodžio mėnesį gavau darbą pagal specialybę. Beveik septynis mėnesius dirbau per agentūrą, o tada ėjau į pokalbį dėl darbo, esančio arčiau namų ir ne per agentūrą, ir jį gavau. Nuo liepos dirbu žmonių su negalia socialine darbuotoja Prestono mieste. Myliu savo darbą, kolektyvas fantastiškas, o ir atlyginimas geresnis, negu kada nors svajojau.

– Tu ten įsikūrei ir baigei mokslus, tačiau nepanašu, kad ruoštumeisi grįžti į tėvynę?

Viena iš didžiausių mano svajonių dabar yra grįžti į Lietuvą. Mano misija Anglijoje įvykdyta – baigiau mokslus, įgijau darbo patirties. Laikas namo. Deja, viskas nėra taip paprasta.

Šią vasarą buvau grįžusi į Lietuvą atostogauti ir planavau sužinoti viską apie socialinio darbo sistemą ir situaciją Vilniuje, kad galėčiau grįžti namo ir kaip įmanoma greičiau susirasti darbą. Deja, visi artimi žmonės mane atkalbinėjo ir perspėjo, kad ne laikas, kad padaryčiau klaidą, kad reikia dar palaukti, kol situacija Lietuvoje pagerės. Visi sakė, kad neišgyvenčiau Lietuvoje su savo specialybe, o ir darbą dabar būtų sunku susirasti. Labai liūdna, bet tokia realybė. Kitą vasarą vėl bandysiu, gal kaip nors...

– Kas labiausiai patinka ir nepatinka Anglijoje?

Anglijoje nuostabi gamta. Aš gyvenu Anglijos Šiaurės Vakaruose, prie pat milžiniško nacionalinio parko, „The Lake District“ draustinio. Sunku žodžiais nusakyti, kiek daug grožio aš čia mačiau ir kokį įkvėpimą ir džiaugsmą man suteikia kiekviena išvyka į gamtą. Su draugais, kai tik pavyksta, važiuojam į kalnus, kopiam į kalvas, grožimės kriokliais ir ežerais. Netoliese yra ir „Yorkshire Dales“, o ir Škotija ne už kalnų. Gyvenu prie jūros – Morecambe Bay, ir tai yra fantastiška. O ir apskritai Anglijoje aplankiau tikrai nemažai miestų, kaimelių, nacionalinių parkų. Taip pat apkeliavau nemažą dalį Airijos, porą kartų buvau Škotijoje. Kai tik yra laisvo laiko ir neblogas oras, stengiuosi kuo daugiau keliauti.

Kas tikrai baisiai nepatinka Anglijoje, tai oras. Gal ir banaliai skamba, bet negaliu pakęsti angliško klimato. Siaubingai drėgna, šalta, baisūs vejai... O blogiausias iš blogiausių dalykų čia yra pelėsis. Viskas pelija. Visiškai viskas. Kai pernai gyvenau labai tamsiam ir šaltam bute pirmame aukšte, dauguma daiktų supelijo – spintelėse, spintoj, net lagaminuose. Baisu. Visą laiką reikia būti labai atsargiai ir galvoti, kur dedi daiktus, dažnai tikrinti, valyti.

Man labai sunku prisitaikyti ir prie vietinės kultūros. Tikrai jaučiu, kad ši vieta ne man. Aš žmogus nuoširdus, kartais gal net kiek tiesmukas, ir tikrai visada pasakau, ką galvoju. Aš nekenčiu apsimetinėjimo. O čia labai trūksta to tokio tikrumo, viskas atrodo apsimestinai. Vertybių skalė irgi visai kitokia. Nesakau, kad visi žmonės čia plastikiniai, sutikau keletą ir tikrai nuostabių, tačiau didžioji masė vis dėlto daro ne patį geriausią įspūdį... 

– Kokie būtų tavo patarimai tiems, kurie vis dar svarsto – vykti mokytis ar dirbi į Angliją?

Klausykite širdies ir sekite paskui svajonę, bet niekada neužmirškite, iš kur atėjote.

– Ar esi laiminga? 

Taip, esu labai laiminga. Bet būsiu dar laimingesnė, kai arba grįšiu namo į Lietuvą, arba išsikraustysiu gyventi kur nors, kur šilta, saulėta, žmonės nuoširdžiai šypsosi ir gyvenimas švyti optimizmu.