Sako, kad žmonės nesikeičia. Išimtis – laikotarpis, kai širdyje karaliauja meilė, tačiau jos įtaka žmogui yra ganėtinai laikina. Dar mus gali pakeisti netektys, nes dažnai ko nors netekę kartu palaidojame ir dalį savęs. O svarbiausią įtaką kiekvienam iš mūsų daro vaikai, nes jie „išmoko“ mus pajusti atsakomybę už kitą. Ko gero, yra ir daugiau aplinkybių, kurios apverčia mūsų pasaulį ir supurto jį tarsi didelį stiklinį rutulį. Tuomet minčių sniegas pakyla ir nusėda kitose vietose, suformuodamas naujus kalnus ir slėnius.

 

Mane turbūt labiausiai keičia kelionės, nes jose atrandu save iš naujo. Geriausia kelionėse yra atrasti draugus ar sutuoktinį – juk yra porų, kurios apskritai negali kartu keliauti, o yra ir tokių, kurie po kelionės nusprendžia sujungti savo likimus.

 

Aš, matyt, turėjau visas šias išvardytas patirtis – išskyrus tą, kai vienas poroje pasikeičia, o kitas nebespėja į tą patį dažnį, ir muzika nebeskamba – tiesiog išsiderina.

 

 

Pamenu vieną perskaitytą frazę, kurios ilgai negalėjau įsisąmoninti. Autorius, kurio vardo dabar net nepamenu, rašė, kad visas pasaulis yra mumyse – nepriklausomai nuo vietos ir laiko – ir tik mūsų suvokimas daro daiktus tuo, kuo jie yra. Prisimenu, niekaip negalėjau suvokti, kaip galima lyginti Londono gyvenimą su Vilniumi, Nicos pakrantes su Peru, nesuvokiau, kaip galima galvoti, kad įmanoma vienodai gerai jaustis Aliaskoje ar Jamaikoje – juk visa tai taip skirtinga!

 

Nedaug tepraėjo – gal metai – kelionių prisotinto gyvenimo, ir vieną dieną aiškiai pamačiau, kad visa, ko mano pasauliui reikia, randu kad ir kur būčiau, kad visur galiu jaustis vienodai, kad ir koks pasaulio taškas tai būtų. Ore gali tvyroti šaltis ar karštis, priešais mane gali stovėti Pizos bokštas, Eifelis ar London Eye – tai tik detalės, o esmė yra manyje. Kelionės mane padarė labai lanksčią, ir, kaip tas Alchemikas, keliaudama suvokiau, kad visos mano kelionės buvo tokios beprasmės, nors dvasiniu požiūriu tai būtų galima pavadinti Gyvenimo keliu.

 

 

Vakar žymėjau vietoves ir šalis, kurias aplankiau per savo gyvenimą. 37 miestai ir 18 šalių. Ar tai daug? Žmogui, nekeliančiam kojos iš namų, gal ir taip, bet prisiekę keliautojai turbūt nusišypsotų...

Aš noriu keliauti, aš labai noriu keliauti! Mano žemėlapis pasirodė toks nykiai tuščias... Šiais metais – Kanada, Ardėnai, Liuksemburgas, Paryžius, Briuselis, Praha, Amsterdamas – tos vietos ir miestai nebe nauji, jau išvaikščioti, ištyrinėti. Regis, atpažįstu jų kvapą, man nebereikia žemėlapių, jie savi, ir kiekvienas savaip brangus.

 

Mąstau apie Indiją, manau, atėjo laikas patraukti į Rytus. Dauguma, apsilankę tenai, sako, nebenori grįžti namo, kiti Indijoje ištveria vos vieną dieną, dar kiti sugrįžta ten ne kartą. Dar nežinau, kuriai kategorijai galėsiu priskirti save. Aš tiesiog myliu tai, kas tikra. Myliu švarą žmonėse – nekalbu apie fizinę taršą (girdėjau, Indijoje žmonės tuštinasi tiesiog gatvėje) – turiu omeny akis, šypseną, visa tai, kas tikra ir ko taip mažai dideliuose miestuose. O gal čia tik man viso šito atrodo per mažai? Noriu savo gyvenimo kelyje, tarsi žemėlapyje, nubrėžti dar vieną liniją – manau, jau atėjo tam laikas...

 

                                                                                                                                                          Su meile – Marija