Europa jau mažai kada nustebina, o Malta pakeri – akmeniniu grožiu ir vietiniu čigonišku temperamentu. Jų kraujyje teka pusiau arabiškas, pusiau europiečių kraujas, lemiantis maltiečių savitumą.

Neringa Skrudupaitė, 

TIESAI iš Maltos

Pirma, ką išgirstu prieš kelionę į salą, – jog tai labai brangi šalis. Dar viena žinia, kurią perskaitau „Lonely planet“, jog Malta – ne vienišiams. Čia renkasi romantikai ir mėgstantys draugiją žmonės. „Tiek to,– pagalvoju sau ir, į draugiją pasiėmusi tą pačią „Vienišą planetą“, leidžiuosi savaitei svaigulingo poilsio prie Viduržemio jūros.

Tik išlipus iš lėktuvo, pagauna maltietiškas karštis. Jaukiai drėgna. Agentas 007 – toks taksi firmos pavadinimas – už 20 eurų gabena į Sliemą, vieną iš turistinių pakrančių. Už lango skrieja tvarkingo miegančio miesto vaizdai. Tik vėliau patiriu, kad Malta – tai čigoniška Europa.

Jau pirmą vakarą iš lovos išverčia neįprasti garsai. Šaudo po langais ir kažkur Valetoje, Maltos sostinės senamiestyje. Paaiškėja, jog maltiečiai taip kiekvieną savaitgalį išlydi vasarą... Spalvingiausi fejerverkai tęsiasi daugiau nei valandą. Į orą išlekia pusė milijono eurų. Bet taip Malta daro įspūdį ir nušluosto nosį daugeliui.

Maltą sudaro tik dvi salos: Maltos, kur įsikūrusi gražuolė miniatiūrinė sostinė Valeta, ir Gozo (dar yra Komino, bet visai mažutė, vos keli gyventojai). Savo teritorija šalis 200 kartų mažesnė už Lietuvą. Per metus į Maltą atvyksta daugiau nei milijonas turistų. Pusę iš jų sudaro britai. Jie čia kaip namie – Malta kadaise buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Net senučiukės kaime kalba angliškai, nes tai antroji oficiali šalies kalba. Vietinė kalba – malti. Tai arabų, anglų ir italų kalbų mišinys. Merhba– taip jie sveikinasi. Labai arabiška.

Britiškas eismas čigonišku tempu

Lūkuriuoju stotelėje. Kita gatvės puse nuskrieja mano autobusas. Užmiršau, kad eismas čia „britiškas“. Dėl to pramindžikuoju dar pusvalandį. Tik jau kitoje kelio pusėje.

Autobusai čia – tai tokie klasikiniai Bedfords, Thames, Leylands markių, 1950–1970-ųjų laidos gražuoliai. Maltos saloje jie geltoni, Gozo pilki. Visi turi skirtingus vardus ir piešinius. Tiesiog akį traukianti turistinė atrakcija. Kasdien šalies keliais laksto apie 500 autobusų. Patogu ir paprasta pasiekti bet kurį salos kampelį. Tačiau vietiniai linkę naudotis nuosavu transportu. Paskaičiuota, kad beveik kiekvienas gyventojas turi po automobilį. Apie spūstis, susidarančias siauruose keliuose, tikriausiai neverta net kalbėti.

Kitas klausimas važiuojant viešuoju transportu – kaip žinoti, kada privažiuosiu savo stotelę? Niekas niekada nepraneša. Jei nori išlipti, patrauki virvelę, o prie vairuotojo – skambutis. Jis staigiai stabdo, ir tu beveik iškrenti pro duris, kurios net važiuojant neuždaromos.

Virš durų du juokingi užrašai: Nelipkite, autobusui nesustojus ir Kristus yra įkvėpimas. Mane įkvepia šis atrakcionas už 14 eurų – tiek kainuoja autobuso bilietas savaitei. Vairuotojai laksto kaip patrakę. Vienas, įsitaisęs kolonėles, net diskoteką autobuse surengia – pirmiau pats trypia priekyje, o paskui sėda už vairo. Tuomet šoka keleiviai. Šokiai baigiasi, prasideda „kriminalas“ gatvėje. Dėl siaurutėse gatvelėse pastatytų  automobilių neprasilenkia autobusai. Triukšmauja abu vairuotojai. Bet viskas baigiasi be aukų.

Valeta – akmeninis stebuklas

Jei pakiltume virš Maltos sostinės Valetos, pamatytume įstabiausią akmeninę sostinę visoje Europoje. Gausybė bažnyčių, šventyklų, didžiuliai įtvirtinimai juosia visą salą. Maltos istorija susijusi su Kryžiaus žygiais. XVI amžiuje didžiojo magistro Filipo Viljero de L‘Ilse Adamo statyti įtvirtinimai Maltą saugojo nuo nekviestų svečių. Teigiama, kad kai turkai puolė Valetą, jie turėjo 30 tūkst. karių kariuomenę. Valetos tvirtovė atsilaikė teturėdama 700 riterių ir 8 tūkst. samdytų kareivių.

Valeta jauki savo siauromis kalvotomis gatvelėmis (lyg garsieji San Francisko kalneliai), kurių kiekvienas namas apsagstytas balkonais. Kartais atrodo, kad vienas kitas senutėlis ims ir nukris ant galvos.

Gatvių raizgalynėje spraudžiasi muziejai, parduotuvėlės, restoranai. Maždaug už 12 eurų galima skanauti Viduržemio regiono virtuvės patiekalus. Tradicinis maltiečių patiekalas – Fnek, triušiena. Daug jūros gėrybių, žuvies. Vietinis gaivus gėrimas– Kinnie, saldžiai karstelėjęs, primena kokakolą. Sako, kad gydo nuo visų ligų, net mesti svorį padeda. Keista, kodėl tuomet tos maltietės tokios apkūnios? Pasmaguriauti a la maltietiškai tinka Zeppi. Tai kaktusų, greipfrutų, anyžių ir medaus likeris. 

Jūra už pinigus

St. George, St. Julian, Auksinė, Rojaus įlankos, Melieha – tai gražiausi smėlėti Maltos paplūdimiai. Bet už Mėlynąją vėliavą tenka mokėti. (Europos Sąjungoje taip įvertinami geriausi paplūdimiai. Lietuva turėjo du – Nidoje ir Klaipėdoje. Bet iš pastarosios dėl netvarkos Smiltynėje garbingą apdovanojimą grasinama atimti).

„Iš jūsų 10 eurų“,– sako vyriškis smėlėtame Sliemos paplūdimyje. Taupymo režimas man neleidžia tiek mokėti už keliasdešimt minučių pajūryje. Pridėjusi dar dešimtinę, perku bilietą į Hipogeumo muziejų – tai požeminis Maltos nekropolis, laidojimo vietos, siekiančios 3000 pr. Kr. Maudynėms tiks ir betoninis molas. Nemokamai.

Beje, internetu užsisakiusi 4* viešbutį, mokėjau 30 eurų. Buvusi anglų valdoma žemė, todėl bilietų iš Anglijos (ne sezono metu) galima prisigaudyti už padorią kainą. Kol kas sunku patikėti kalbomis apie „išpūstas“ kainas Maltoje.

Didesnių išlaidų Viduržemio jūra pareikalauja iš tų, kurie susižavi jos gelmėmis. Nuskendę laivai, koralų rifai greta mažutės Komino salos, skaidrus vanduo ir vandens gyvūnija leidžia rinktis kelias iš 34 nardymo vietų Maltoje. Pradedančiajam 5 nėrimai su instruktorium kainuos kiek daugiau nei 100 eurų.

Jaunimas nė negalvoja, kur apsistoti – žinoma St. Julio! Tai pati siautulingiausia Maltos dalis, kur gali šėlti iki paryčių. O patekėjus saulei nereiks ir taksi. Nuo 5 ryto gatvėse jau ūžauja geltonieji asfalto broliai. Viešbutį pasieksi mažiau nei už eurą.   

Mažoji sesutė – Gozo sala

Beldžiuosi autobusu iš Valetos iki Cirkewos, Maltos salos šiaurės. Nors sala maža, bet užtrunka. Iš ten keltu iki Gozo. Kaina į abi puses – 4,65 euro. Mgarr terminale kiekvieną atvykėlį pirmiau bando nustverti taksistai. Bet aš renkuosi autobusą. Mums pajudant, vienas maltietis risnoja greta, rankose laikydamas eurą ir juokdamasis burnoja – neva, šykštuoliai, jums gaila vieno kito euro!

Pilnas autobusas sustoja Viktorijoje, Gozo sostinėje. Kava, vanduo ir bandelė su Rikota – 1,10 euro. Pagalvojau, kad pasigirdo. Oho, koks kainų skirtumas, lyginant su sostine Valeta.

Iriuosi balkonėliais aplipusiomis gatvelėmis. Citadelės papėdėje – blusų turgus. Jame parduodamos keisčiausios kinų prekės, kurias gali iškišti tik kvailiems turistams. Laiptai į citadelę nubrūžinti to milijono ir 16 tūkstančių turistų, kurie kasmet apsilanko Maltoje. Neslidu užlipti, bet leidžiantis akmuo virsta ledu. Paisau „Vienišos planetos“ rekomendacijų – eiti pro senuosius vartus, sukti prie muziejaus. Viskas labai aišku. Skliautuotos durys veda į galeriją. Ten stoviniuoja du ilgaplaukiai. Susipažįstame su vienu iš jų – prancūzas Rafaelis Labro, dailininkas. Jo darbai nuo rugsėjo 30-osios puikuosis Luvre, Paryžiuje. Pasakoja, kodėl prieš šešerius metus atsikėlė gyventi į Gozo. „Čia grynas oras, žvaigždės virš galvos ir karštis. Gozo saloje aš galiu kurti. Čia mano vaikai žaidžia ir gyvena. O ten, Maltos saloje – baisusis Niujorkas. Vien mašinos ir jokios ramybės“, – kalba lengvai išprotėjęs prancūzas.

Tylos miestas Mdina

Tai mažas įtvirtintas miestelis Maltos salos viduryje. Pro vartus braunasi arkliais kinkytos karietos ir vienas kitas automobilis. Mdina garsi stiklapūčių meno darbais. Už vartų – sekmadienio idilė. Ne be reikalo maltiečiai Mdiną pakrikštijo tylos miestu. Tokį pavadinimą paliko arabai, kurie Maltoje bandė šeimininkauti nuo IX amžiaus. Siauros gatvelės vilnija ir dingsta už posūkio. Maltoje ne tik autobusai turi savo vardus, bet ir namai.

Įsmunku į Šv. Petro bažnyčią. Po kojomis marmurinės atminimo plokštės – išklotos visos šventovės grindys.

Žvalgantis nuo miesto sienos, tolumoje ryškėja didysis Mosta Dome bažnyčios kupolas. Tai trečias pagal dydį kupolas Europoje, didesni tik Panteono ir Šv. Petro bazilikos Romoje. Įdomu, kad per II pasaulinį karą ant bažnyčios buvo mestos trys bombos – dvi pataikė greta, bet nesprogo. Trečia perskrodė kupolą ir įkrito į bažnyčią, kurioje vyko mišios. Stebuklas, kad ir ši nesprogo ir nė vienas žmogus nenukentėjo.

Jei geras oras, dairantis nuo Mdinos galima išvysti ir Etnos ugnikalnį Sicilijoje.

Ar Maltoje tikrai brangu? Spęskite patys: per dieną vidutiniškai išleisdavau po 15 eurų. Patirtis – kuo puikiausia.

Vienas patarimas pabaigai: į Maltą važiuokite pasibaigus karštajam sezonui. Viduržemio jūra dar lepina (apie 22 °C šilumos), o gatvėse alkūnėmis jau nebereikia skirtis kelio tarp kitų turistų. Inhobbok, Malta – myliu tave, Malta! 

Foto: Gražiausios panoramos atsiveria nuo aukštutinės Barakos parko.

Įdomu:

Maltoje gyvena mažiau nei pusė milijono gyventojų.

Oficialiais duomenimis, kiekvienas maltietis turi automobilį ir mobilųjį telefoną.

Per metus į Maltą atvyksta 1 mln. 16 000 turistų.

Kas dvidešimt septinto maltiečio vardas Jozefas, kas 33-ta Merė.

Nuo 2004-iųjų Malta ES narė.

Malta vienintelė iš ES šalių, kur draudžiama išsiskirti.

Šalyje apie 359 bažnyčios.

Maltoje buvo filmuojamos scenos fimams: S. Spielbergo „Miunchenas“ (2005), Grafas Montekristas (2002), Nublokšti (2002, su Madona, rež. Guy Rithchie), „Da Vinčio kodas“ (2006),