Kodėl lietuviai taip bijo tiesos ir kritikos, kad tai turi būti normuojama kaip duona lageryje ar sovietų armijoje? Mažas tiesos ar kritikos žiupsnelis tarsi druska ant žaizdos – sukelia milžinišką skausmą. O kiek nelaimių būtume išvengę, jeigu vietoj baimės būtume drąsiai priėmę nors ir skaudžią, bet tiesą, kurios kaina bent jau pastaruoju metu – ne viena mirtis.

Vilis Normanas

Kai F. Nietzsche klausė: „Kiek tiesos pakelia žmogaus širdis?“, jis dar nežinojo, kad po daugiau nei šimto metų pačiame Europos centre jo klausimas iškils kaip vienos tautos moralės ir drąsos išbandymas.

Pats geriausias tiesos baimės pavyzdys yra vis dar Lietuvą purtantis pedofilijos skandalas. Drąsius Kedys tiesos ieškojo visose demokratinės valstybės teisingumo instancijose. Ar rado? Ne. Ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ yra paprastas – tiesa nėra maloni, ji neparodo, kad gyvenimas yra gražus. Teisingumo kainą jūs visi ir patys žinote. Juk įprasta matyti tik gražius dalykus, o visi nematantys rožinio pasaulio – nesveiki ir nenormalūs. Įdomu, kokį vaizdą matytumėte D. Kedžio vietoje?

Ir šio žmogaus „išaukštinimas“ iki tautos didvyrio suprantamas: norinčių tiesos ir teisingumo netrūksta. Labiausiai trūksta tokių, kurie drįstų mesti iššūkį nusistovėjusiai tradicijai viską slėpti ir rodyti tik gražius dalykus. Kitaip sakant, atvirai spjauti į nusikalstamų klanų, iškrypėlių, tautos išdavikų oligarchų ir kitų šiukšlių snukį. Atvirai rėžti kritiką. Kodėl mus valdo tokia kaustanti baimė tiesai?

Tai nėra tik lietuviams būdingas reiškinys, tačiau mūsų tėvynėje jis kaip niekur kitur gajus. Atėjęs iš Sovietų Sąjungos, kurioje jokios tiesos iš viso nebuvo. Vien supuvęs ir dvokiantis melas. Viskas buvo gražu (ir jokio šlykštaus sekso nebuvo). Penkmečiais į priekį lėkėm. O klaidingai (t. y. kitaip) mąstančius uždarydavo ir viskas vėl būdavo gražu. Pasaulis nuostabus. Tik nekalbėk tiesos.

Taip ir dabar, nors mes jau dvidešimt metų laisvi. Ko dar bijom? Vos koks nors istorikas atskleidžia ne itin malonią tiesą – jis tautos išdavikas. Jei kitas istorikas nutapo kiek „kitokį“ partizanų veidą – tautos išdavikas. Jei politikos komentatorius aprašo esamą situaciją ir valdžios klaidas – tautos išdavikas.

Tokių pavyzdžių – daugybė. Kiekvienas iš mūsų esame patyrę, ką reiškia kovoti už tiesą (kartais – perdėm akivaizdžią) ir nukentėti. Mūsų tautinėje sąmonėje (o gal net pasąmonėje) nemalonių, negražių, negatyvių dalykų viešinimas turi nusikaltimui prilygstantį atspalvį. Nes mes vis dar neišbridome iš sovietinio mėšlo.

Kas tai yra? Silpnumas, nepilnavertiškumas, nepasitikėjimas savimi, ribotumas ar, geriausiu atveju, bailumas?

Būtent dėl to dažniausiai puolami ir žurnalistai. Kaip parazitai, kurie parodo tautos žaizdas. Nors be jų valdžios veikėjai ir  biurokratai taip įsisiautėtų, kad jokios riaušės jų nesujaudintų.

Tad visi, slepiantys „negražius“ dalykus, gali užsičiaupti ir mažiau keikti valdžią, nes jie, o ne valdžia, yra kalti, kad klesti korupcija, pedofilų klanai, teismuose vyksta cirko vaidinimai, o Seime – pasityčiojimo iš Tėvynės spektakliai, ir tiesos kaina tampa mirtis.

Jau net kvaila sakyti, kad nėra tarp mūsų šventųjų ir teisuolių, bet problema kita – kad net tiesos siekis vadinamas „išdavyste“. Neva, jei yra gražių dalykų, tai galima daryti bet ką.

Ima juokas ir nematyti problemos? O kai jūsų vaiką išprievartaus koks nors iškrypėlis, ar dar bus juokinga?

Nuoširdumas šiuo atveju yra asmeninė teksto autoriaus tragedija, nes atrodo, jog kalbėti be ciniško debiliškumo kaukės – tos pačios tiesos baimės pasekmė.

Visada prisimenu prancūzų demaskavimo meistrą Fredericą Beigbederį: „Vienintelis privalumas gyvenant demokratijoj – tai galimybė ją kritikuoti. Iš to net gali atpažinti, ar gyveni demokratijoj. Diktatūros kritikuoti negalima. Net puolama, net pavojuje, paminta demokratija turi įrodyti, kad ji yra demokratija, sakydama apie demokratiją blogus dalykus“.

Ir dar kelios to paties autoriaus mintys apie drąsiausius kritikus ir demaskavimo meistrus (kadangi tiesos sakymas vis labiau traukiasi į meno sritį, tai ir mintys apie menininkus): „Amerikiečiai rašytojai laiko save natūralistais, bet visi yra marksistai! Labai kritiškai žvelgia į savo naciją. Jokia kita pasaulio demokratija nėra tiek kritikuojama savosios literatūros. <...> Amerikiečiai menininkai visą likusį pasaulį įtraukia į savo svajones, nes jie drąsesni, darbštesni ir drįsta tyčiotis iš savo šalies“.

Kiek tiesos ir kritikos pakelia lietuvio širdis? Tiek, kiek švari yra jo sąžinė.