Kai kas nors klausia, ar man svarbūs pinigai, savaime tikisi išgirsti tauškalus „Oi ne, ką jūs, tik ne man!“ O man jie velniškai svarbūs, nes už juos aš perku savo laivę daryti, ką noriu. Pinigai nėra blogis. Blogis yra jų trūkumas.

Po atostogų ir poros vizitų pas L. A. (kompanijos apmokamą psichoterapeutą) vėl atsidūriau mebliuotame Pabučiuoto boso kabinete. „Ką nusprendei, Victoria?“, – kažkaip grėsmingai nuskambėjo tyloje, ir man linktelėjo keliai. Kad ir kokias laisves deklaruočiau, darbo prarasti nenoriu ir negaliu. Žinau kad už savo neapčiuopiamą laisvę moku apčiuopiamais svarais. Be to, mėgstu tai, ką darau.

Ėjimas žirgu

O štai dabar Bosas savo rankoje laiko kozirį, kurį ne taip seniai pats man įbruko į rankas, apsimesdamas supratingu geruoliu. Vizitai pas smegenų plovėją ir primygtinai įsiūlytos atostogos – tai jo idėja, kuriai pasipriešinti buvo tolygu nepaklusti įsakymui.

„Nusprendžiau, kad misteriui X reikalinga nauja viešųjų ryšių kampanijos strategija“, – pasirinkau ėjimą Žirgu, tiesą sakant, buvau tam pasiruošusi. Darbe gerumo už dyka nebūna. „Tikrai? Ir kokia gi ta strategija?“ – netikėdamas savo ausimis pasiteiravo Bosas. „Ji glaustai išdėstyta štai čia, įsegiau greta savo metinės ataskaitos, – padėjau aplanką su popieriais ant stalo ir pridūriau,– Išgryninau iki penkių žingsnių, daug jūsų laiko neatims“.

Gal man pasivaideno, bet jam tarytum atlėgo. Dabar galėjau skaityti mintis, kurios lyg titrų eilutė bėgo jo akyse: „Tokios kaip tu nesnaudžia per atostogas, net meilužio glėbyje nepamiršta, kas joms brangiausia. Laisvė... Nepriklausomybė, kurią garantuoja padorios pajamos.“ Senis teisus. Nejučia net gūžtelėjau pečiais.  

Praeities šmėkla ūsais į viršų

Dali yra toks žmogus su ūsais, kuris apie save yra pasakęs: „Nuo išprotėjusio žmogaus mane skiria tik tai, kad aš nesu išprotėjęs.“

Garsioji nuotrauka, kurioje jis tarsi iš už kampo spokso į tave išplėtęs akis, o „kosminės antenos“ styro užriestos į viršų, tampa šių mano metų logotipu. Jis mane persekioja, tas ūsuotas šmikis, genijus ir klounas tuo pat metu. Kur važiuoju, ten ekscentriškasis Jis ir jo siurrealizmas.

Taip jau sutapo, kad pirmą kartą artimiau su Dali mane supažindino Mr. Perfect. Gal būtent toje Niujorko modernaus meno salėje aš ir užsikrėčiau beprotybe, kurios vedama atsidūriau Londone, įsitaisiau šiltoje vietelėje, o galiausiai – vos visko nepraradau.

Tą paskutinę dieną Niujorke nemiegoję, sutrikę dėl neišvengiamai artėjančio išsiskyrimo, apsvaigę patys nuo savęs, per nežmonišką karštį skubėjom į MOMA (Museum Of Modern Art). Ir jei prieš peržengdama galerijos slenkstį dar nebuvau pametusi galvos, tai tyrinėdama siurrealistiškuosius laikrodžius ir delne spausdama jo delną supratau, kad stoviu šalia vyro, kurį pati išsvajojau. Tokio, kokio, man sakė visi, pasaulyje tiesiog nebūna.

Lygiai po keturių valandų milžiniškas Boingas išskraidino mane į Realybę – taip man tada atrodė. Neįtariau, kad miestas, į kurį grįžtu, nebeegzistuoja. Viskas, ką palikau, pasikeitė, transformavosi, lyg Salvadoro paveiksluose. Įsiplieskusi Meilė, kuri gal normaliomis sąlygomis būtų virtusi kažkuo normaliu (keturaukščiu tortu, paskola namui ir trim vaikais?), veikiama atstumo tapo sunkiai pagydoma liga. Štai ir vėl apie jį kalbu.

Nestandartinė furija

Popiet sekretorė vėl pavadino mane į Boso irštvą. Plačiai šypsodamasis jis pareiškė, kad rytą išties ketino pasiūlyti likti su puse etato – neva mano sveikata jam svarbiausia ir jis nenori krauti darbo, kuris „tokią puikią darbuotoją gniuždytų, per sunkia našta slėgdamas pečius“. Tačiau mano pasirodymas kardinaliai pakeitęs jo nusistatymą. „Victoria, tu nestandartinis tipas. Medžiodama sandorius esi tikra furija, bet jauti kaip menininkė. Išanalizavęs metinę ataskaitą ir įvertinęs rezultatus matau, kad produktyviausia esi galėdama laisvai kvėpuoti. Todėl suformulavau tau naują pasiūlymą“, – ir įteikė aplanką, tokį kaip mano, bet jame buvo naujų pareigų reglamentas su atlygio už konkrečius rezultatus koeficientais.

Pirma į galvą šovusi mintis buvo – Kalėdoms nusipirksiu bilietą į Niujorką. Bet nuvijau ją šalin ir atsisėdau skaityti, ką man žada kiti metai. Galbūt vėliau paskambinsiu Prancūzui. Kalėdos Alpėse, namelyje su židiniu – skamba ne taip jau blogai. Juolab, kad jis žadėjo, jog galėsiu netrukdoma dirbti. Galbūt rašysiu Tau.

Iki susitikimo kitą savaitę,

Victoria