Dali yra toks žmogus su ūsais, kuris apie save yra pasakęs: „Nuo išprotėjusio žmogaus mane skiria tik tai, kad aš nesu išprotėjęs.“

Garsioji nuotrauka, kurioje jis tarsi iš už kampo spokso į tave išplėtęs akis, o „kosminės antenos“ styro užriestos į viršų, tampa šių mano metų logotipu. Jis mane persekioja, tas ūsuotas šmikis, genijus ir klounas tuo pat metu. Kur važiuoju, ten ekscentriškasis Jis ir jo siurrealizmas.

Taip jau sutapo, kad pirmą kartą artimiau su Dali mane supažindino mano Ponas Tobulybė. Gal būtent toje Niujorko modernaus meno salėje aš ir užsikrėčiau beprotybe, kurios vedama atsidūriau Londone, įsitaisiau šiltoje vietelėje, o galiausiai – vos visko nepraradau.

Tą paskutinę dieną Niujorke nemiegoję, sutrikę dėl neišvengiamai artėjančio išsiskyrimo, apsvaigę patys nuo savęs, per nežmonišką karštį skubėjom į MOMA (Museum Of Modern Art). Ir jei prieš peržengdama galerijos slenkstį dar nebuvau pametusi galvos, tai tyrinėdama siurrealistiškuosius laikrodžius ir delne spausdama jo delną supratau, kad stoviu šalia vyro, kurį pati išsvajojau. Tokio, kokio, man sakė visi, pasaulyje tiesiog nebūna.

Lygiai po keturių valandų milžiniškas Boingas išskraidino mane į Realybę – taip man tada atrodė. Neįtariau, kad miestas, į kurį grįžtu, nebeegzistuoja. Viskas, ką palikau, pasikeitė, transformavosi, lyg Salvadoro paveiksluose. Įsiplieskusi Meilė, kuri gal normaliomis sąlygomis būtų virtusi kažkuo normaliu (keturaukščiu tortu, paskola namui ir trim vaikais?), veikiama atstumo tapo sunkiai pagydoma liga. Štai ir vėl apie jį kalbu.

Pirma į galvą šovusi mintis buvo – Kalėdoms nusipirksiu bilietą į Niujorką. Bet nuvijau ją šalin ir atsisėdau skaityti, ką man žada kiti metai. Galbūt vėliau paskambinsiu Prancūzui. Kalėdos Alpėse, namelyje su židiniu – skamba ne taip jau blogai. Juolab, kad jis žadėjo, jog galėsiu netrukdoma dirbti. Galbūt rašysiu Tau.