Šiaurės perlas, Skandinavijos Venecija, istorijos ir kultūros lobynas, teatrališkasis miestas, Vikingų sostinė, Melareno gražuolė, Vandenų karalienė, Skandinavijos sostinė...

Tiesa, nejučiomis peršasi išvada, kad tokia apibūdinimų gausa byloja labiau apie tai, jog šis miestas iš esmės neturi itin unikalaus, jį išskiriančio veido, o ne parodo, koks jis nepakartojamas. Juolab kad didžiuma epitetų - arba tradiciškai miestams „klijuojamos“ etiketės, pvz., „Šiaurės perlas“ (Biržai yra Lietuvos Šiaurės perlas), arba ne visai atitinkantys tikrovę, tarytum „pritempti“, kaip kad „Skandinavijos Venecija“. Taip, miestas įsikūręs salyne, tačiau transporto tinklai puikiai išplėtoti, o pagrindinis susisiekimas ir gyvenimas vyksta sausumoje, tad aliuzija nepakankamai pagrįsta.

O štai ką apie miestą, kaip „Skandinavijos sostinę“, kalba patys švedai: „Stokholmas yra didžiausias ir labai norėtų taip vadintis, bet turime pripažinti, kad Skandinavijos sostinė yra Kopenhaga“, – vyraujančią nuomonę atskleidė čia gyvenantis Johanas.

Stokholmas panašus į Vilnių

Nors sakoma, kad švedai ypač gerbia savo šalį ir didžiuojasi būdami jos vaikai, per savaitę trukusią viešnagę Stokholme (tai buvo trečioji kelionė į šį miestą) pastebėjau, kad šios sostinės gyventojai turi panašumų su vilniečiais – savo gimtą miestą jie myli ir mano esant gražų, tačiau, mąstant globaliau, juos kamuoja lengvas provincialumo kompleksas. Tai atsispindi mažiau patetiškuose šaltiniuose, kur Stokholmas dažnai vadinamas „World's Smallest Big City“ – Mažiausias pasaulyje didelis miestas. Arba net „World's Biggest Village“ – didžiausias pasaulio kaimas. Štai mums antausis, nes net šis taiklus „komplimentas“ nušvilptas iš pat Vilniaus panosės. Turint omenyje, kad Stokholme ir aplinkiniuose salynuose gyvena iki 2 milijonų gyventojų, mums net iki Didžiausio pasaulyje kaimo – kaip iki mėnulio. Tai, žinoma, saviironiškas juokelis.

Beje, švedai girtis nelinkę – net apie didžiausias pergales priimta kalbėti santūriai. Tad gali būti, jog susidaręs įspūdis, kad jie per mažai myli savo miestą, yra klaidingas (na, jei palygintume su amerikiečiu, aikčiojančiu dėl Niujorko, ar italu, svaičiojančiu apie Romą). Net kelionių vadovuose patariama: vietoj „nuostabu“ vartokite „okei“, vietoj „puiku“ – „gerai“, vietoj „dievinu“ – „mėgstu“ ir t. t.  

Vėjo ir vandens atmosfera

Miestas pastatytas ant 14 salų ir pusiasalių, prie Melaro ežero ir Baltijos jūros Saltsjono įlankos, iš visų pusių skalaujamas vandens ir skrodžiamas vėjų, ypatingai atšiaurių rudenėjant. Tad ir įspūdis apie jį, lyginant su tuo, kokį palieka saulėti pietų miestai, vėsus. Tačiau visai ne blogąja prasme. Ore tvyranti visapusiška ramybė ir harmonijos jausmas visiškai nebūdingi tiek labiau į pietus esančioms šalims, tiek Rytų blokui (kad ir dėl kardinaliai skirtingų priežasčių – vieni pernelyg liaupsina gyvenimą, antrieji juo amžinai nepatenkinti). 

Mums, gyvenantiems gan nedėkingoje klimato zonoje, šio miesto atmosfera ir žmonės tiek pat artimi, kiek ir nesuvokiami. Kartu keliavusi mergina, nemažai laiko praleidusi Kopenhagoje, nuolat kartojo, kad skandinavai tikrai turi „bendrą vardiklį“ – šis miestas, jo žmonės ir kalba, pasak jos, nedaug skiriasi nuo danų. Drauge nutarėme, kad žmonės čia mums atrodo „keisti“. Tačiau nesugebėjom rasti tikslesnio apibūdinimo tam „keistam“ įspūdžiui paaiškinti. Galbūt tai – atstumas, kurį jie, regis, išlaiko bendraudami net tarpusavyje.

Vasarą, kai miestas atsispindi žėrinčiame vandens paviršiuje, Stokholmas grožiu prilygsta Viduržemio jūros miestams. Kavinukes, aikštes ir parkus užplūsta žmonės – pasilinksminti ir paklausyti muzikos. Tačiau ir tuomet atmosfera čia išlieka jaukiai rami.

Gamtos harmonija

Švedai jaučia gamtą ir harmoningai derina modernios architektūros ansamblius su raibuliuojančio vandens plotais. Ir skandinaviškame interjere dominuoja ramios žemės, žolės ir dangaus spalvos – tokios, kurias gali aptikti gamtoje. Dirbtinių, rėksmingų spalvų jie vengia. Mieste tai vienur, tai kitur iškyla uolos, kurias juosia transporto magistralės, neriančios į šviesius tunelius. Švedai saugo savo gamtą kaip akies vyzdį. Įprastas vaizdas: pačiame miesto centre žvejai mėgėjai gaudo žuvis. Net ir prie judriausių gatvių driekiasi dviračių keliai, oras visur atrodo gaivus ir grynas, o dviračių pedalus miesto gyventojai noriai mina net atvėsus lauko temperatūrai.

Daugiau nei 150 metų Švedija nesivėlė į jokius karus, ir ko gero šitai nulėmė, kad Stokholmas tapo daugiausia kultūrinio paveldo paminklų išsaugojusia sostine pasaulyje. Čia daug romaniškojo ir gotiškojo stiliaus pastatų, apjuostų jaukiomis gatvelėmis, iš kurių vėl išeini į atviras miesto erdves, skalaujamas vandens.

Stokholme, pasak šaltinių, yra kone šimtas parkų. Vienas jų – Skansenas, parkas-muziejus, įkurtas Diurholmeno saloje po atviru dangumi. Tai lyg mūsų Rumšiškės Amatų dieną – tačiau čia žmonės tikrai dirba, o ne vaidina senovinį gyvenimą.

Stokholmo savitumas – tai begalė salų ir rifų (jų suskaičiuojama iki 24 tūkstančių!), sudarančių miesto salyną.

Išgėrei per daug – lauk iš klubo!

Stokholmas yra puiki vieta pasilinksminimams, nors gal ir pasirodys, kad tai prieštarauja viskam, kas iki šiol buvo parašyta. Vakarėliai čia siautulingi, klubai sausakimši žmonių – net sekmadienį gali atsidurti tokiame „tūse“, jog atrodys, kad visi tie žmonės – atostogaujantys turistai. Beje, į darbą švedai eina anksti, ir jų darbo laikas griežtai reglamentuotas. Bet į biurą atvykti su šunimi – čia normalu. Augintiniai laikomi šeimos nariais ir neretai kartu su šeimininkais „dirba“ vieną darbo savaitę po kitos, iki pat atostogų.  

Tačiau grįžkime prie linksmybių. Mane paviešėti pasikvietusios draugės sužadėtinis Johanas pasakojo, kad čia, kaip ir Lietuvoje, bet priešingai nei Londone, naktinis gyvenimas mieste ar klubuose prasideda po vidurnakčio. Iki to laiko įprasta, jog draugai susirenka į pre-party namuose. Švedas neslepia, kad taip yra iš dalies dėl to, jos alkoholis čia velniškai brangus (paprasčiausias kokteilis atsieis 10 svarų). Tačiau venkite padauginti – tikėtina, kad būsite išprašytas iš klubo, net jei kuo tvirčiausiai laikotės ant kojų, bet akys išduoda, kad alkoholio (apsaugos darbuotojų nuomone) jums jau gana.

Jei jūsų vizitas Stokholme baigsis vakarėliu, privalote padaryti tai, ką daro nuo siausmo visą naktį žvėriškai išalkę žmonės visame pasaulyje – paryčiais susirasti greito maisto užkandinę ir numarinti alkį labai tradiciniu, pasak Johano, švedišku maistu – Tunnbrotroll. Tai lyg į piltuvėlius susuktą lavašą įkrėsta bulvių košė su svogūnais ir įsmeigta dešrele. Neslėpsiu – tas „gardėsis“ ganėtinai pasibaisėtinas. Tačiau jei norite patirti šį tą „labai švediško“ – Tunnbrotroll bus kaip tik tai, ko reikia.

Verta aplankyti

•  
•  Pastatytas ant 14 salų, sujungtų 52 tiltais.
•  Stokholme ir jo apylinkėse gyvena apie 2 milijonus gyventojų.
•  Jame veikia vienintelis pasaulyje Nacionalinis miesto parkas.
•  Čia yra 63 bažnyčios, 60 meno galerijų.
•  Kasmet įsikuria apie 20 tūkst. naujakurių.
•  72% gyventojų naudojasi internetu  –  tai vienas didžiausių rodiklių pasaulyje.
•  1710 m. maras išžudė maždaug trečdalį Stokholmo gyventojų.
•  Miesto metro žinomas kaip ilgiausia pasaulyje meno galerija – daugumą stotelių puošia paveikslai, skulptūros ir mozaikos. 
•  Stockholm Globe Arena šiuo metu yra didžiausias pusrutulio formos pastatas pasaulyje.
•   1998 m. Stokholmas buvo Europos kultūros sostinė.
•  2003 metų rugsėjo mėn. čia buvo surengtas Europos krepšinio čempionatas, kurį laimėjo lietuviai.