TIESOS skaitytojas Airidas Vainoras, dalyvavęs konkurse „Mano miestas“ ir laimėjęs kelionę į Amsterdamą, savo rašinyje dalijasi įspūdžiais, patirtais žaviame istoriniame mieste – Romoje. Tik viena diena, o nuotykių daugiau, nei būtų galima tikėtis.

Aš, Andrius ir Aleksas nutarėme nuskristi į Amžinąjį miestą – Romą. Apsipirkęs susimečiau mantą, atplėšiau Aleksą nuo interneto ir išvykom į Londono centrą gaudyti autobuso, važiuojančio į Stanstedo oro uostą. Andrius tuo metu jau mėgavosi jo svetingumu. Blaškėmės po Oksfordo gatvę, niekaip negalėdami rasti reikiamos stotelės. Nutarėm važiuoti į Viktorijos stotį. Ačiū žmonijai už muzikos grotuvą, nes neprailgo kelias...

Kelionė prasideda!

Susitikimas Stanstede – lyg susitikimas prie Elbės. Susitikimo vietos pakeisti negalima, o mes pakeitėme. Mūsų amžina geriausia vieta – „kabakas“ Viktorijos autobusų stotyje. Prisėdame išgerti kavos. Andrius (kaip visada, padaręs namų darbus), ištraukia savo smulkmeniškus užrašus, o aš ant stalo teškiu iš bibliotekos pasiimtą savo mėgstamos „Dorling Kindersley“ leidyklos gidą po Romą. Ant stalo nusėda ir varganas mano Romos žemėlapis. Pasiruošimas tarsi prieš egzaminą, juk nesinori susimauti! Tuo pat metu vyksta ir mano naujausio pirkinio – fotoaparato išbandymas.

Muitinę praeiname be jokių ekscesų. Aleksas, tarsi tikras teroristas, prasmunka su kišeniniu peiliu. Rizika – fizika! Su šaukštu juk duonos ir dešros neatsipjausi... Įsėdame į visų lietuvių taip mylimą Raynair boingą. Paliekame „Ūkanotąjį Albiną“, ir mūsų sidabrinis paukštis mus neša į Saulėtąją Italiją...

 Roma! Roma!

Pro iliuminatorių matyti nuostabiosios Alpės, atrodo, kad visa Šveicarija po mūsų kojomis. Gaudome „kaifą“ iš susižavėjimo mūsų Motinos Žemės grožybėmis. Alpių mėlynus sniegynus pakeičia rudi Apeninai, ir išvystame Italijos laukus bei klonius. O Roma, Roma – šaukiu aš savo sieloje! Koliziejus, Šv. Petro bazilika, Musolinio namas, akvedukai... Lėktuvas tarsi paukštis suka ratus aplink, lyg nerasdamas savo lizdo. O mes beprotiškai laimingi, nes netekę žado nuo fantastiško vaizdo.

Oro uoste pasiimame propagandinės medžiagos – ypač vertingas Amžinojo miesto žemėlapis. Dabar kiekvienas turime po asmeninį navigatorių. Lauke įkvepiame Italijos oro, žaliuojančios palmės mums sako, kad esame kitame pasaulio krašte. Andrius duoda eurų, nes mes begėdžiai – su svarais.

Stotis. Braidžiojame po apylinkes, ieškodami valiutų keityklos. Svaro ir euro santykis priverčia išsižioti... Tai prievartavimas – euras be gailesčio smaugia... Išgąsdinti šio nepadoraus fakto išsikeičiame smulkmę, turėdami vilties, kad kursas pasikeis. Andrius lekia lyg patrakęs, nors bandau sustabdyti ir priminti, kad esu alkanas. O jis mat ištroškęs įspūdžių. Užsukame į pirmąją mūsų kelyje pasitaikiusią Santa Maria degli Angeli e dei Martiri bažnyčią, sumaniai įmontuotą į Diokletiano pirčių griuvėsius. Aš piktas, nes alkanas, ir man nusispjauti ant visų grožybių. Žygiuojame nuostabiomis gatvėmis, čekšime fotoaparatais. Na, tik Aleksas, vargšelis, paliko savąjį – kokio velnio jį imtis kelionėn, jei elementas nuolat išsikrauna?

Koliziejaus užburti

Užmatęs pirmąją piceriją, įneriu vidun: pasiimu gabalą picos ir šalto itališko alaus. Žygeiviai neiškentę išsinešdina lauk. Slenku iš paskos dorodamas picą – nėra laiko prisėsti. O mintyse visus dievus siunčiu kuo toliau. Pagaliau surandu idealią vietą užpakaliui padėti. Pribaigiu alų bei picą ir tampu sotus laimingas – nervinės įtampos tarsi nebūta.

Draugai nusprendžia papietauti. Daug nemąstydami užsukame į airišką aludę. Sprendimas, žinoma, pats tinkamiausias, kai Londone šimtai tokių barų. O švari anglų kalba padeda pasijusti taip, lyg niekur nebūčiau kojos iškėlęs iš Jungtinės Karalystės. Po pietų išsiskiriame. Aš pasirenku Andriaus maršrutą, o Aleksas lekia prie Koliziejaus. Susitariame vakare ten su juo susitikti. Jis žmogus be telefono ir gyvenamosios vietos – visiškas avantiūristas.

 Kelionė tęsiasi. Andrius, kaip visada, padaręs namų darbus ir pasirūpinęs literatūra. Taigi lekiame Laterano link, kur veikė pirmasis krikščionių štabas tuo metu, kai jie paėmė religinę valdžią Romos imperijoje. Pakeliui pamatau nuostabų namą – a la Koliziejus, toks apkramtytas ir, svarbiausia, kad jis gyvenamas. Tikra egzotika. Tik kokie gyventojai jame gali veistis? Nebent skvoteriai.

 Lietuviški pėdsakai

Lekiame į Basilica di San Giovanni in Laterano. Aplekiame bažnyčią, kaip ir dera, viskas čia žėri auksu ir šimtametėmis freskomis. Išlendame į lauką, o ten pavėsyje ramiai sau įsitaisęs Konstantinas. Tik užmetu akį ir suprantu, kas ten toks, lyg būtume kažkada susitikę. Jis keliauja iš vieno Romos kampo į kitą jau šitiek šimtmečių. Nežinau, kada jis prisėdo prie šios bažnyčios. Konstantinas nesensta, po velnių, jis gi akmeninis. Juk mes išėjome per pagrindinį įėjimą. Ant stogo įsitaisę dvylika apaštalų meta savo šventus žvilgsnius į mirtinguosius turistus ir vietinius. Prisėdame atsipūsti ir aptarti planų. Prie mūsų prisistato neaiškūs tipai, siūlo nusipirkti šaliką, bet kokio velnio man jo reikia. Matau, kad gaudo kvailus turistus, bet niekas, deja, neužkimba.

Prieš mano akis tolumoje išnyra gatvės terpėje ištirpęs pilkas Koliziejus. Andrius pasiūlo paragauti vietinio vandens, kuris liejasi gatvėje iš čiaupo. Esu užkietėjęs turistas ir visada ragauju vietinius produktus. Anot Andriaus, jis geriamas, tikiuosi, nepasigavau jokios infekcijos. O vienas mano pažįstamas prisidirbo paragavęs gardaus Portugalijos vandens iš čiaupo.

 Užsukame į eilinę bažnyčią – San Clemente – skaičiuojančią jau devintą šimtmetį. Susimokame ir leidžiamės į požemius. Čia ir pagonių dievai, ir stačiatikių – ukrainiečių, rusų, graikų memorialinės lentos, o apie katalikų memorialus neverta net sakyti. Aptinku ir lietuviškų pėdsakų – ant drėgnų molinių lubų lietuvišką turistės vardą – Agnė. Vinguriuojame po tuos požemius kaip kokie unguriai. Randame šaltinį, prisipildome tarą Tiberio vandens ir varome lauk. Lauke, bažnyčios teritorijoje, randame tualetą. Jis juk nemokamas!

 O cigarečių pigumas!

Ir štai prieš mus galingasis Koliziejus – mirties teatras, gladiatorių kalėjimas ir paskutinė poilsio vieta. Čia plebėjai šaukė: „Duonos ir žaidimų“. Žiaurūs žmogėnai buvo, nes neturėjo TV ir negalėjo pasižiūrėti eilinio idiotiško realybės šou. Žygiuojame per perėją. Kokių šešiasdešimties metų senolė ant motorolerio laukia žalios šviesos. Nusėda fotoaparato elementai. Deja.

Einame aplink antikos monstrą, mums reikia surasti draugą. Prie manęs kaip musės ima lipti turistai. Gal mato mano fotoaparatą ir galvoja, kad aš profesionalas? Pagaliau surandame savo pasiklydėlį. Pasidaliję įspūdžiais nusprendžiame grįžti į viešbutį.

Praeiname Tortą – taip vietiniai vadina monumentą, skirtą pirmajam suvienytos Italijos karaliui Viktorui Emanueliui II. Klaidžiojame Romos gatvėmis. Sankryžoje – keturi fontanai. Turčių kvartale Aleksui neparduoda kavos, todėl žygiuojame toliau. Praeiname Amerikos Imperijos ambasadą, akylai saugomą automatais ginkluotų italų kareivių. Vėliau tik pamatėm, kad jos teritorija didesnė nei Šiaulių miesto futbolo stadionas.

Mes vietoje. Mūsų benamis gauna kambarį dviem naktims. Pasidėję mantą ir nusiplovę kelionės prakaitą lekiame užkąsti, nes, kaip gerasis administratorius pasakė, visi „supermercato“ jau senų seniausiai užsidarę.

Randame užkandinę – kainos kaip baisiausiame košmare. Londonas tarsi Minskas, palyginus su Roma. Kemšu popierinius sumuštinius vieną po kito, bandydamas pasotinti manyje tūnantį žvėrį. Ragaujame itališką alų, pešu itališką dūmą. O cigarečių pigumas! Greta italės dalijasi paskalomis, tikriausiai apie savo vaikinus. 30 eurų ištirpo kaip niekur nieko – aš šiandienos herojus rekordininkas. Grįžtame į viešbutį, per rusišką kanalą rodo kažkokį nuobodų šou. Jis padeda greitai „nulūžti“. Rytoj mūsų laukia popiežius!

 Autoriaus tekstą spaudai parengė Raimonda Kubiliūtė