„Neįtikėtina, kad tokia smulkmena, kaip rožinis dantų šepetėlis, gali sužadinti tokius didelius jausmus“, – rašo man mano Prancūzas.

Nusišypsojusi šviečiančiam telefono ekranui apsiverčiu ant kito šono ir jaukiau įsikuičiu į pagalves. Sušukčiau „Matas!“, jei man tai rūpėtų. Bet žaidimai ne man. She is dangerous, cause she‘s honest – žino ką sako U2.

Žaidėjos ne tokios pavojingos. Netikri jausmai negali sukelti tikro cunamio.

Įkaltis vonioje

 „Negi palikau pas tave savo dantų šepetėlį?“, – ryte sumaigau mygtukus.

„Taip, mieloji. Kas vakarą jis žiūri į mane, o aš į jį. Mes abu galvojam apie tą pačią moterį.“

Mane suima juokas, nes pamiršti dantų šepetėlį vyro vonioje kažkaip labai naivu. „Cosmopolitan“ nuolatos graso pirštu – šiukštu nepalik savo dantų šepetuko Jo vonioje, tai pats tikriausias įkaltis, išduodantis tavo Rimtus ketinimus, kurių vyrai, pasak Santykių eksperto, paniškai bijo. Taip jam ir parašau, pasišaipydama iš savo Klaidos Numeris Vienas.

„Cosmopolitan“ knows shit about Life“ – konstatuoja trumpoji žinutė telefono ekrane.

Būsiu atsargi

Bandau sau atsakyti, ką reiškia tas paprastas gerumas. Kava sekmadienio rytą ir tarytum betiksliai šlitinėjimai jaukiausiais Londono rajonais, pokalbiai ant suoliuko, mano šypsena įskilusiame jo fotoaparato objektyve, muzika, tarytum pavogta iš mano playlist‘o, ir net mano namų kvapas jo namuose. Žiūriu į jį įtariai – gal čia koks superslaptas planas, gal jis tiesiog baisiai gerai informuotas, kas man patinka, kas ne; ir visa tai – pinklės, gudrios vyriškos pinklės, apie kurias nerašė joks draugės tualete vartytas „kosmopolitanas“.

Nors iš tiesų žinau, kad jis bijo labiau negu aš. „Man patinka tavo artumas, kai esi toli“, – daug negalvodama jam išsiunčiu trumpąją žinutę. „Būk atsargi, nes artumas gresia stabilumu“, – gaunu atsakymą. Būsiu atsargi.

Oras ir vanduo

O stabilumas – tokia keista sąvoka, dėl kurios visas pasaulis eina iš proto – man reiškia lygiai NIEKO. Mano keistu supratimu, visuotinis stabilumo poreikis žmoniją daro nelaimingą. Negali jaustis laimingas, jei priešiniesi elementariems būties dėsniams. Dalai Lama, lygindamas Rytų ir Vakarų kultūras, yra pabrėžęs, jog vakariečiai kenčia todėl, kad nepriima pasaulio, kaip nuolatos kintančio reiškinio, todėl sulig kiekvienu pokyčiu gyvenime jaučiasi nesaugūs, išmušti iš vėžių.

Aš oras ir vanduo – lanksti ir prisitaikanti kintančioje realybėje. „Ir neapčiuopiama, tekanti pro pirštus“, – priduria mano Prancūzas.

Būk atsargi, nes artumas gresia stabilumu... O jeigu taip kistume abu drauge?

Oro balionai

Draugės, klausydamos, kaip švelniai kalbu apie savo naująjį Herojų, šypsosi nuo ausies iki ausies, manydamos, kad pagaliau esu laiminga.

Bet aš esu tik jausmų kamuoliukas su daugybe padriskusių siūlų – už kurio bepagriebsi – vyniojasi savita istorija. Tik vis atrodo, kad tai, kas buvo TADA, buvo kitaip. Tikra, sąžininga iki pat panagių. Baudžiu save, lygindama juos Visus su juo Vienu. Su savo Mr. Perfect. 

Nors vieną dieną tiesiog ėmiau ir išgėriau brangaus vyno butelį, kurį MUMS saugojau ilgus metus paslėpusi spintoje. Netyčia nukirpau siūlą, kuris buvo pririšęs mano norą (toks vaikiškas „amerikoniškas“ dalykėlis – nešioji pasikabinęs po kaklu simbolinį pakabuką ant šilkinio siūlo, kuriam nudilus turėtų išsipildyti tavo troškimas). Ak, paleidžiu aš į dausas savo neišsipildžiusią meilę, kaip oro balioną.

Tik ar žinojai, ar žinojai tu, kad tie helio pripildyti balionai, kurie vaikams išsprūsta iš rankų – kad niekur jie nedingsta? Juos gali sutikti atviroje jūroje, besisupančius ant bangų. Niekam nereikalingus, prisimenančius apie tai, kad kažkam kažkada jie teikė džiaugsmą.

 Privilegija

Prancūzas, pričiupęs mane už virvutės, pats jaučiasi, lyg kiltų į orą. Jaučiu jo euforiją net per atstumą. Atsakau jam daugybe šypsenų – esu tokia dėkinga už šilumą rudenėjant.

Bet kai pilnatis pakyla virš miesto, draugai išsiskirsto po namus, o aš sėdžiu ties langu, apsupta nuorūkų ir tuščių vyno butelių, imu galvoti, galvoti, galvoti. O girta galvojanti moteris – pavojus! pavojus! pavojus!

Katinas trinasi į rankovę, aitriai kvepia pamerktos lelijos, kaimynų langai man merkia akį, ir telefonas supypsi pranešdamas, kad Prancūzas pagalvojo apie mane.

Nevalingai imu telefoną į rankas ir surašau tai, ko nereikia surašyti, ir išsiunčiu tam, kam nereikia išsiųsti.

Mūsų jausmai – tai į orą paleistas balionas. Kažkur jis supasi ant jūros bangų. Kažkur giliai sielos kampelyje supsiuosi aš su tavimi savo jausmų vandenyne, iki pat pabaigos. Tai neišsipildžiusios meilės privilegija.

Tavo Victoria