„The Guardian“ skelbė, kad JK finansų kompanijose dirbančios moterys uždirba net 80 proc. mažiau nei vyrai. Žmogaus teisių komisijos ir valdžios organų užsakyto tyrimo rezultatai parodė, kad 8 iš 10 moterų tą patį darbą pradeda dirbti už mažesnį atlyginimą nei vyrai.

Apklaustos net 44 ekonomikos sektoriuje pirmaujančios įmonės, kuriose dirba beveik ketvirtadalis (22,6 proc.) visų finansų sektoriaus darbuotojų. Nustatyta, kad moterys šiame sektoriuje vidutiniškai uždirba 2,875 svarų sterlingų mažiau nei vyrai.

O tarp vyrų ir moterų metinių bazinių algų, įskaitant viršvalandžius ir priedus, yra 39 proc. skirtumas. Tyrime teigiama, kad skirstymas pagal lytį šiame sektoriuje bene ryškiausias visoje JK, todėl Žmogaus teisių komisija rekomenduoja imtis ekonomikos sektoriaus reformos.

Štai JK Notingemo universiteto dėstytoja dr. Renata Retkutė teigia, kad pagal atliktus socialinius tyrimus, statistiškai moterys universitete uždirba net 10–15 proc. mažiau nei vyrai. Šis skirtumas atsiranda ne dėl diskriminavimo lyties pagrindu – jį nulemia faktas, kad universiteto hierarchijoje daug mažiau moterų nei vyrų užima aukščiausias ir geriausiai apmokamas pozicijas.

Dar 2005 metais švietimo statistikos agentūros atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad vienai moteriai profesorei Jungtinėje Karalystėje tenka šeši vyrai profesoriai. Istoriškai šios mokslo įstaigos ilgą laiką buvo patriarchalinės institucijos – tik praėjusio šimtmečio pradžioje moterims oficialiai buvo leista stoti į universitetus ir įgyti mokslinius laipsnius.

Teigiami postūmiai

Tą pačią tendenciją, pasak dėstytojos R. Retkutės, galima būtų pastebėti ir tarp lietuvių bei kitų imigrantų, gyvenančių JK. Vidutiniškai moterys uždirba mažiau dėl dirbamų darbų spektro: jos dirba tose srityse, kur tradiciškai mokama mažiau, nei, pavyzdžiui, mokama dirbant statybose. Dėstytoja pabrėžė, kad kaip teigiamą postūmį sprendžiant šią problemą reikėtų paminėti prieš keletą metų „London Citizens“ organizacijos inicijuotą kampaniją dėl darbo sąlygų Londono viešbučių darbuotojams pagerinimo. Tiesa, po ilgų piketų ir daugybės kitų akcijų buvo pasiekta, kad kambarinėms būtų mokamas „The London Living Wage“ – 7,6 svaro už valandą. Tai 1,87 svaro daugiau už minimalų valandinį užmokestį JK.

Imigrantėms sunkiausia

Psichoterapeute JK dirbanti Rūta Skrinskienė teigė vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus labiausiai pastebinti tarp imigrantų. Pasak jos, lietuvei moteriai konkuruoti su tokį pat išsilavinimą turinčiu anglu vyru sudėtingiau. Tačiau jei konkuruojama su kitataučiais, lyties veiksnys nėra toks reikšmingas. Kita vertus, moteris pabrėžė, jog dirbant ir gyvenant JK, stebint pažįstamų ir aplinkinių žmonių gyvenimą, susidarė įspūdis, kad JK stipriai jaučiamas patriarchalinės visuomenės atspindys. Ir kuo aukštesnio posto moteris siekia, tuo sudėtingiau jai rinkoje konkuruoti su tokį pat išsilavinimą turinčiu vyru. R. Skrinskienė teigė mananti, kad, ko gero, medicina yra vienintelė sritis, kurioje atlyginimas ir aukštesnis postas nepriklauso nuo lyties. Užmokestis skirstomas pagal kvalifikacijos laipsnį ir išdirbtų metų skaičių.

 Susitaiko su aukos vaidmeniu

 Kaip teigė ne viena JK gyvenanti ir dirbanti moteris, atvykusios į svetimą šalį jos džiaugiasi turėdamos galimybę dirbti ir užsidirbti. Kovoti prieš moterų diskriminaciją daugeliui jų būtų gana tolimas ir pernelyg daug jėgų reikalaujantis dalykas. Vienas iš dažniausių pasiteisinimų yra tai, kad daugelis imigrančių nežino šalies įstatymų, daugeliui jų koją pakiša netobula anglų kalba ir baimė, kad ėmusi reikšti pretenzijas dėl geresnių sąlygų gali netekti to, ką jau turi, o tavo vietą užims tūkstančiai į šią šalį plūstančių kitų emigrantų.

Tačiau JK dirbanti psichoterapeutė Rūta Skrinskienė moterims pataria nenuleisti rankų ir nesitaikstyti su aukos vaidmeniu. „Yra daug literatūros, padedančios moterims susidoroti su darbo problemomis. Būtina žinoti savo poreikius ir juos drąsiai reikšti. Moteris turėtų žinoti, kad tai padaryti reikia tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, be emocijų. Ir kartoti tol, kol ims pastebėti pasikeitimus. Jei po ilgo laiko situacija nesikeičia, nereikėtų taikstytis. O gal galima surasti alternatyvą?“ – kovoti už savo teises darbe moteris skatina psichoterapeutė.

Skundų nesulaukta

Visi legaliai JK dirbantys asmenys, nepriklausomai nuo lyties, turi teisę į tam tikrą mažiausio dydžio nacionalinį darbo užmokestį. Nuo 2008 m. spalio jis yra: 22 metų amžiaus ir vyresniems darbininkams 5,73 £, 18–21 metų amžiaus darbininkams 4,77 £, 16–17 metų amžiaus darbininkams 3,53 £.

Pasak Lietuvos ambasados Londone trečiojo sekretoriaus konsuliniams reikalams Marijaus Petrušonio, visi piliečiai turėtų žinoti, kad tai privalomas atlygis. Retsykiais, anot jo, ambasada sulaukia pagalbos prašymo dėl nesumokėtų atlyginimų ar nusiskundimų, kad mokamas mažesnis nei minimalus valandinis atlygis. Tokiais atvejais Lietuvos ambasados Londone darbuotojai Lietuvos piliečius nukreipia į nemokamos darbo užmokesčio ir darbuotojų teisių pagalbos telefono liniją, į kurią paskambinus konsultacijos teikiamos 100 kalbų, tarp jų ir lietuviškai (tel. 0800 917 2368).

Tačiau ambasados darbuotojai tikino per savo praktiką nesulaukę skundų dėl diskriminacijos lyties pagrindu. Ar tai reiškia, kad moterys nuleidžia savo kartelę?

JK gyvenančių moterų nuomonė

Pasak JK dirbančios Laimutės Dabašinskienės, lyčių problema darbo atžvilgiu čia didelė, tačiau ji tikino nieko pakeisti šiuo klausimu negalinti. „Mes, moterys, žinome, kad, jei imsime reikalauti, galime netekti ir to, ką jau turime, o susirasti kitą darbą nelengva. Be to, gerai nemokėdama kalbos ir neturėdama aukštojo išsilavinimo, papulsi vėl į tą patį darbą, tik kitą biurą ar viešbutį. Taigi, daugeliu atveju imigrantėms moterims lyčių problematika, nors kartais ir akivaizdi, tačiau ne pati svarbiausia. Galbūt ji aktuali tiems, kurie tik atvykę į šią šalį ima konkuruoti su vietiniais, pretenduodami į aukštus postus ar itin gerai apmokamą poziciją“, – pabrėžė pašnekovė. Kita vertus, pasak jos, tam tikrais aspektais, atlyginimo skirtumas verčia iš kojų. „Kai metų pabaigoje aš susigrąžinu 400 svarų mokesčių, o mano draugas – net 6000 svarų, tuomet truputį darosi apmaudu. Juk vienodai sunkiai dirbame visi“, – teigė moteris.

Statybų sektorius, kurį ir okupavo Lietuvos vyrai, yra toji sritis, kurioje, ko gero, jaučiamas didžiausias skirtumas. „Mano draugas nedirbdavo, jei per dieną jam nemokėdavo mažiausiai 100 svarų. Jis visada buvo tikras, kad jei vieni nepasiūlys, atsiras kiti, kurie mokės šiuos milžiniškus pinigus. Beje, kad ir kaip būtų gaila, vyrams kur kas paprasčiau pakilti: jei ėmė dirbti eiliniu padėjėju, išmanydamas savo darbą greit taps darbų vykdytoju, ir nuo to priklausys atlygis. Moteris, jei ir taps, sakykime, valymo darbų prižiūrėtoja, tik užsikraus sau didelę atsakomybę, tačiau nuo to jos atlyginimas pasikeis itin nežymiai“, – apgailestavo moteris.

Diskriminacijos nejaučia

Kita TIESOS kalbinta pašnekovė jau dešimt metų JK gyvenanti Jurga Rivinskaitė teigė, kad nepaisant darbo užmokesčio pagal lyčių skirtumą, šioje šalyje ji jaučiasi saugi ir patenkinta darbo sąlygomis. Ji prisiminė pirmąjį darbą fermoje, kur teko pajusti skirtumą tarp vyrų ir moterų darbo. Nors moteris teigė nežinanti, ar tuo metu tą patį darbą dirbantys vyrai uždirbo daugiau, tačiau puikiai atsimena, jog fermoje dirbantys anglai įdėjo kur kas mažiau pastangų.

„Tačiau dirbant kasmet sąlygos gerėjo, ir dabar šioje šalyje jaučiuosi saugi. Tikiuosi, kad viskas eis tik geryn“, – pridūrė J. Rivinskaitė, šiuo metu pati dirbanti valymo srityje, bet jau tuo pat metu vadovaujanti ir savo darbuotojams. Pasak pašnekovės, tai, kaip moteris jaučiasi darbe, priklauso ir nuo užimamų pareigų, ir nuo darbo pobūdžio. Moteris teigė nesusidūrusi su lyčių diskriminacija ir pridūrė, jog, kad ir kaip būtų, vyras visada liks vyru – įprasta, kad jis stipresnis, ištvermingesnis ir yra laikomas šeimos galva.

Feminisčių išsigalvojimai

Daugelį metų JK gyvenanti Gintarė šioje šalyje dirbti pradėjo valymo srityje. Vėliau netikėtai tapo vertėja, o šiandien yra ligoninės administracijos darbuotoja. Moteris tikina, kad diskriminacija lyčių atžvilgiu jaučiama siekiant aukštesnių postų. Nekvalifikuotuose darbuose ji nežymi, tačiau kildamas karjeros laiptais, pasak pašnekovės, to neišvengsi. Nors problema ir opi, Lietuvoje ji teigia jautusi kur kas didesnę diskriminaciją lyties atžvilgiu – būtent dėl to baigusi studijas ir nedirbo pagal specialybę. Moteris įgijo aviacijos specialistės diplomą.

Pašnekovė pabrėžė, kad stipriausia diskriminacija jaučiama aukštuose postuose, mat moterims neretai neužtenka kantrybės siekti karjeros, dalį savęs jos turi skirti šeimai. „Jei atvirai, manau, kad lyčių diskriminacijos klausimai opūs feministėms, aš sutinku, kad mes esame visi lygūs, bet turime suvokti ir savo skirtingumus, kurių nenuginčysi. Juk nuo senų laikų įprasta, kad duoną į namus neša vyras“, – teigė nesureikšminanti šio klausimo svarbos pašnekovė.

Ryškesnė tautinė diskriminacija

„Nesu tikra, ar patyriau diskriminaciją, mano kolegos dažniausiai iš Azijos šalių, įprasta, kad konsultantu dirba 50 metų vyras, o aš tarp jų – jauna moteris, ir dar iš Rytų Europos. Gal retsykiais ir jaučiu oficialesnį bendravimą. Tačiau jei kalbėsime apie darbus, galiu pasakyti, kad juos visada gaudavau pagal kvalifikaciją. Lyties diskriminacijos atžvilgiu didesnį skirtumą matau tarp kitataučių ir anglų, bet juk ir tai natūralu, mes esame svetimoje šalyje, todėl pirmenybė teikiama jiems. Tačiau, jei kalbama apie imigrantus, kurie čia konkuruoja tarpusavyje, lyčių diskriminacija, kaip ir visame pasaulyje, – neišvengiama. Imigrantams apskritai nelengva konkuruoti darbo rinkoje, todėl, manyčiau, lyties klausimas nevaidina pagrindinio vaidmens“, – užtikrino psichoterapeutė Rūta Skrinskienė.