Viena iš TIESOS rengto konkurso „Mano miestas“ nugalėtojų Norberta Žukaitė į laikraščio redakciją atsiuntė aprašymą apie ją sužavėjusį Maroko miestą Marakešą. Konkurse dalyvavusi ir kelionę į Amsterdamą laimėjusi mergina šį kartą dalijasi visų savo atostogų Maroke įspūdžiais.

 Norberta Žukaitė, Raimonda Kubiliūtė 

Į „Raudonąjį miestą“ – Marakešą – vykau su drauge. Prieš kelionę gavome daug įspėjimų, kad važiuojame į musulmonišką šalį ir vienoms merginoms keliauti ten pavojinga. Tačiau galiu pasakyti, jog nieko panašaus nepatyrėme. Marakešas iš tiesų šiltai sutinka turistus, jie čia itin gerbiami, o ką jau kalbėti apie pagarbą moterims. Esu tikra, kad šis miestas nepalieka abejingų... Bet apie viską nuo pradžių.

Marakešo grožybės

Marakeše gyvenimas verda ir dieną, ir naktį. „Raudonuoju“ vadinamas miestas ypač garsus savo turgumi. Siūlau kiekvienam, atvykusiam į Marakešą, paklaidžioti siauromis, klaidžiomis gatvelėmis, kurios jį ir supa: galva apsisuks pamačius ryškiaspalvius kilimus ir audinius, nosį užgniauš įvairiausių prieskonių ir smilkalų kvapai. Kai kurie prekystaliai atrodo taip, lyg būtum antikvarinėje parduotuvėje: gausu juvelyrikos ir metalo dirbinių, žibintų, namų rakandų – viskas dvelkia praeitimi. Vakare gyvenimas ima virti šalia turgaus esančioje žymioje Džema El Fna aikštėje. Atrodo, tarsi į cirko areną būtų susibūrę muzikantai, šokėjai, gyvačių užkalbėtojai. Specialiai nakčiai sumontuoti prekystaliai po atviru dangumi kvieste kviečia paragauti tikro marokietiško maisto, kuris yra nei per aštrus, nei per sūrus – subalansuotas net ir išrankiausiam skoniui.

Apie Maroką

Maroko geografinė padėtis yra labi patogi – ši valstybė yra Šiaurės Vakarų Afrikoje. Vakarinę Maroko dalį skalauja Atlanto vandenynas, pietuose plyti Sacharos dykuma. O išilgai per Maroką yra nusidriekę įspūdingo grožio Atlanto kalnai.

Esu tikra, kad kiekvienas pramogautojas, atvykęs į šį rojaus kampelį, ras kuo užsiimti. Buriavimo ir vandens pramogų ištroškę turistai vyksta į Agadyrą, slidinėjimo ir kalnų sporto mėgėjai pasirenka kalnus. O tie, kas negali gyventi be ekstremalių pojūčių, keliauja į Sacharos dykumą.

Marokas – vis dar tebesivystanti turizmo šalis. Čia tikrai nesutiksite tiek daug turistų, kaip, pavyzdžiui, Egipte ar Tunise, todėl atvykėliai marokiečiams tarsi stebuklas. Daugelis stengiasi rodyti ypatingą dėmesį ir pagarbą. Atvykėlius jie laiko ne turistais, bet itin laukiamais svečiais.

Maroke, kaip ir kitose arabų šalyse, svečius priimti į namus yra didelė garbė. Mums buvo įdomu prisiliesti prie tikrojo marokietiško gyvenimo. Taigi, kai mūsų gidas pakvietė pavakarieniauti, nedvejodamos su drauge sutikome.

Jų namai iš vidaus

Marokiečių namai skiriasi nuo europietiškų. Jų namų sienos storos, raudonų plytų (būtent todėl Marakešas ir vadinamas „raudonuoju“), langai maži, siauri, kad nuo karščio neįkaistų kambariai. Tiesą sakant, iš pradžių, vos įžengusi į jų namus, net nežinojau, kaip elgtis – prisiminkite, kad būtina nusiauti batus, taip parodysite pagarbą namų šeimininkui. Marokiečių namai tikrai paprasti ir net, sakyčiau, kuklūs. Mažytis kambarėlis, kuriame vakarieniavome, nebuvo perkrautas baldų ar kitų interjero detalių. Mus pakvietė prie pailgo staliuko, ant žemės gulėjo tik kilimėliai, nebuvo matyti jokių prašmatnių kėdžių ir sofų. Su pasigardžiavimu išgėrėme marokietiškos mėtinės arbatos – arbatos gėrimo ritualas jiems ypač svarbus. Saldi mėtinė arbata užkaičiama sidabriniame arbatinuke ir išpilstoma į mažas stiklines. Per vakarienę teko ragauti kuskuso su daržovėmis – jie stengiasi svečius palepinti gurmaniškais patiekalais. O kur dar komplimentai ir gražūs žodžiai! Namų šeimininkas padėkojo, kad apsilankėme, ir pakvietė būtinai vėl atvykti.

Marokiečių namai, nors ir atrodo paprasti, iš tiesų yra puošnūs. Jie puošti tik jiems būdingomis dekoravimo detalėmis ir ornamentais, kuriuos galima įžiūrėti visur: ant kilimų, ant stalo, arbatinuko, lėkščių. Tokiu būdu savo namuose marokiečiai sukuria savitą ir originalų stilių.

Pakeliui į dykumos platybes

Jei jau nukeliavote į Maroką, būtina pamatyti vieną iš didžiausių pasaulio dykumų – Sacharą. Nieko nelaukdamos su drauge sėdome į mažą autobusiuką ir išvykome ieškoti nuotykių. Pakeliui buvo numatyta aplankyti ir kelis miestelius. Važiuodamos į Sacharos dykumą grožėjomės alyvuogių, apelsinų, datulių ir vynuogynų plantacijomis, kurios pakelėse driekiasi net keletą kilometrų. Tik buvo keista, kad, nors vynuogynų į valias, tačiau vyno niekur nenusipirksi, mat Marokas yra musulmoniška šalis ir alkoholis parduodamas tik turistinėse vietose, kur jį perka atvykėliai.

Keliaudamos pastebėjome, kad kuo toliau nuo didmiesčio, tuo labiau ėmė ryškėti vargingoji, neprabangioji Maroko pusė. Namai pakelėse atrodė kuklesni, žmonės prasčiau apsirengę. Stūksojo daug nebaigtų statyti namų-vaiduoklių. Mums gidas paaiškino, kad gyventojų pajamos čia nedidelės, todėl būstai statomi po truputį – žmonės juose apsigyvena tik po kelerių metų.

Pakeliui į Sacharą pravažiavome kalnus – jų masyvai tiesiog užburia ramybe ir amžinybe. Kalnų gyventojai skiriasi savo nedideliu ūgiu, liesumu, tačiau saulės nuvaiskintuose jų veiduose vis dėlto švyti ramybė. Tiesą sakant, sunku patikėti, kaip žmonės gyvena kalnuose, kur nerasi augmenijos, o artimiausias miestas – už keliasdešimties kilometrų. Užsidirba jie iš pakelėse parduotų daiktų: prekiauja moliniais indais, ąsočiais ir įvairiais namų rakandais. Tačiau mus kur kas labiau žavėjo dangaus skliautą rėžiančios kalnų viršūnės. Įkvėpusi gaivaus oro gūsio atsipalaiduoji ir tarsi paskęsti, ištirpsti kažkokioje mistinėje erdvėje. Gyvenimas, atrodo, įgauna naujų spalvų. Kelionė autobusiuku pasibaigė Ouarzazate miestelyje, dar vadinamame „Dykumos“ miestu. Kadaise tai buvo vieta, kur susikryžiuodavo pagrindiniai prekybos keliai.

Sachara

Iš minėtojo miesto kupranugarių vilkstine, sekančia paskui vedlį, įžengėme į Sacharos dykumą. Prieš akis atsivėrė neaprėpiamos platybės – oranžinės spalvos kopos ir mėlynas dangus tiesiog užgniaužė kvapą! Keliavome per platybes, o saulei nusileidus atrisnojome iki mūsų stovyklavietės. Mus pasitiko berberai – dykumos gyventojai. Tai seniausia etninė žmonių grupė, turinti savo kalbą ir tik jiems būdingų tautinių elementų. Namus berberams atstoja palapinės, kurias jie susirezga iš kilimėlių. Mūsų stovyklavietėje taip pat buvo gausu tokių „būstų“. Į pagrindinį ir buvome pakviesti vakarieniauti. Susėdome prie apvalių staliukų, ragavome vištienos sriubos ir tajine (mėsos troškinio su daržovėmis). Besivaišinant gardžiais jų patiekalais, gidai ėmė mušti būgnus. Mistika, fantastika, nepakartojama! Saulei pasislėpus už horizonto, karštoji Sacharos dykuma atvėso ir tapo panaši į Mėnulio paviršių. Nepamenu, kada miegojau taip ramiai – dykumos tyla tiesiog užbūrė...

Jūros gėrybių rojus

Pasisvečiavę dykumoje patraukėme Essaouirą. Tai uostamiestis, paskelbtas vienu iš UNESCO paveldo objektų. Jis dar vadinamas „baltuoju“, mat visur dominuoja balta spalva. Beje, Maroke mane itin sužavėjo tai, kad kiekvienas miestas turi savo dominuojančią spalvą. Ja nudažyti to miesto namai, langai, durys, net taksi automobiliai.

Žingsniuodamos pagrindine Essaouiro gatve, kurioje vietiniai prekiavo įvairiais suvenyrais, su drauge įsitikinome, kad praeiviai čia mandagesni nei, pavyzdžiui, Marakeše. Nepamirškite derėtis – būtinai gausite nuolaidą perkamai prekei, o gal net įsigysite ją už pusę kainos.

Minėtame uostamiestyje gatvės išraizgytos tarsi kokie labirintai, tačiau, jei pasiklysite, visi keliai nuves į pakrantę. O ten – žvilgsnis nukryps į danguje klykiančias žuvėdras bei žuvies restoranėlius. Šviežia žuvis ir jūros gėrybės tiesiog viliote vilioja turistus. Pirštu baksteli, ir jūros gėrybes išsirenki tiesiai nuo prekystalio. Viskas šviežia ir neapsakomai gardu. Apetitą sužadino fantastiško skonio keptos krevetės. Prisiragavusios egzotiškų patiekalų nutarėme išsimaudyti Atlanto vandenyne – šalčio, kurį pajutau įlindusi į vandenį, turbūt nepamiršiu visą gyvenimą. Bet, jei jau esi ten, išsimaudyti po gardžios vakarienės būtina – tai pakelia ūpą ir tonusą.

Tikiuosi, kad į Afrikos, Europos ir Azijos kultūrų deriniu kvepiančią šalį dar kada nors sugrįšiu. Sugrįšiu įkvėpti jos oro, paragauti gurmaniško maisto, pažvelgti į dangų skrodžiančius kalnus, aplankyti dar nematytų vietų ir po gardžios vakarienės užmigti ramybe bei mistika dvelkiančioje Sacharos dykumoje...