Čia mane pasitiko lietus. Vėl iš naujo turiu priprasti prie žmonių, vietų ir oro. Kaip sako mano vienas bičiulis, turi susitaikyti su tuo, kad moterys čia nėra moterys. Londonas – vyrų karalystė.

„O tu tokia feminine“, – sako man švelniai, jo juodos akys blizga tamsoje, šypsenoje išsirikiuoja balti dantys. Kas jau kas, bet aš tikrai ne rasistė, sakyčiau, netgi antirasistė – visa, kas skiriasi nuo manęs, mane aklai traukia. Kuo didesnis tono skirtumas nuo mano pagoniškos odos, tuo smarkiau maga pirštais prisiliesti. Gal tai dar kokia nors mano nenormalumo apraiška?

Nedirbti!

Kad jau esu čia, vėl aplankysiu L. A. Pameni kompanijos samdytą psichologą? Taigi jis mane ir išvarė atostogų, sako, dirbti nesveika. Ne tik kad daug dirbti, bet dirbti apskritai. „Užsiimk tuo, ką labiausiai mėgsti gyvenime,“ – lyg paracetamolio žvakutę karščiuojančiam vaikui jis bruko į mano galvą šią mintį. – „Daryk, ką mėgsti, ir tau niekada nereikės dirbti.“ Su ta mintimi susipakavau lagaminus ir patraukiau laimės ieškoti – į pietus, kur šilta, kur vyrai atviru žvilgsniu rodo savo prielankumą, tačiau negraibsto už rankų, nepalydi vulgariais šūksniais. Nori – atsakyk į akių kontaktą, nenori – neatsakyk. Man pats tas tokios žaidimo taisyklės. Ten jį ir sutikau, tą KOL KAS bičiulį.

 Paryžius vs Londonas

Pora savaičių užsitarnautų atostogų Prancūzijoje pralėkė kaip dvi dienos. Kalbama, kad prancūzės valgo ir lieknėja – neįtikėtina, bet šventa tiesa. „Kruasanai“ pusryčiams, šviežios jūros gėrybės pietums ir gausiai prancūziškais padažais aplietos salotos (nors pirštus apsilaižyk!) man išėjo tik į sveikatą, gerą nuotaiką ir... lieknumą! Britai nemoka elgtis su maistu ir su drabužiais. Jie tunka ir tukdami pabrėžia savo trūkumus. Beviltiškas genofondo brokas.

Bet gerai ten, kur tavęs nėra. Mano prancūzas tvirtina, kad Londonas tūkstanteriopai geresnė vieta gyventi, nei, tarkim, Paryžius. Klausau jo ir netikiu savo ausimis. Sako, laisvės čia daugiau asmenybei augti. Gal jis ir teisus, bet negaliu priimti tos minties į savo širdį – gal aš anam gyvenime buvau kokia prancūzų karalienė ar Markizo de Sado meilužė, slapta lankiusi jį kalėjime ties Marseliu?  

 Šachmatai

„Tu tokia komplikuota, o kartu tokia neįnoringa“, – sako man mano naujoji simpatija ir siekia susiliesti lūpomis. Aš nejučia atšlyju – tas taip žavėjęs skirtingumas netikėtai nukrečia, nesijaučiu pasiruošusi įvertinti jo lūpų minkštumą. Kas vakarą stebėdavau jį kalbant, neklausiau žodžių – žiūrėjau į afrikietiškas lūpas svarstydama, kaip su jomis reikėtų elgtis. Jau įsivaizduoju, kaip koks vietinis ar amerikonas tvotų man beisbolo lazda per galvą už tokius žodžius, bet juk kvaila neigti, kas taip akivaizdu: mes tokie pat skirtingi, kaip ir panašūs. Kai užsimerkiu ir klausausi jo žodžių, jaučiuosi, lyg mano vidinis aš prancūziškai kalbėtų vyro balsu. Kai atsimerkiu – matau žmogų, kuris lyg naktis nuo dienos skiriasi nuo manęs pačios. Mes lyg šachmatų lenta.

Dar nesu tikra, ar noriu ant jos sužaisti savo partiją. Per atostogas galiu numesti porą kilogramų, gražiai įdegti, įsimylėti ir atgauti polėkį. Bet padėti taško nesugebėjau. Mano meilė liko po kablelio. O visa kita rašysiu skliaustuose.

                                                                                                                                                        Tavo Victoria