Tikriausi Rojai yra tie, kuriuos prarandame. Arba kuriuos iš mūsų atima. Bet koks savanoriškas išėjimas iš Dangaus Karalystės palieką kartėlį širdyje.

Mintys

Mano galva perpučiama vėjų, mintys blaškosi, dūzgia, suskrenda ir vėl pabyra į visas puses. Jų tiek daug, kad nebesugebu galvoti. Sėdžiu, džiaugsmingai – kaip vaikas saldainį – įsitvėrusi savo LAISVĘ ir... nebežinau, ką su ja veikti. Čia noriu šokti ir kvatodama iš laimės bėgti, kur kojos neša, čia – išsitiesti lovoje ir parą nesikelti. Būti, tiesiog būti. Atsikvėpti, pailsėti po metų metus trukusio alinamo blaškymosi.

Atgavau savo širdį, kurią kadais lengvai, lyg kokį dantų šepetuką, įmesdavau Tau į lagaminą.

Nesuvokiu dabar – kaip taip galėjau elgtis su savo brangiausiu turtu? O kartu jaučiuosi lyg žmogus su lagaminėliu, kuriame milijonas GRYNAIS. Kur jį, po velnių, dabar SAUGIAI padėti, kol kas nesuuodė, ką savyje slepiu.

O buvo taip

Tai, ką aš patyriau, buvo ne draugystė, ne SANTYKIAI, ko gero, – net  ne Meilė. Tai buvo liguistas abipusis prisirišimas. Dabar amžinybę trukusiam ryšiui apibūdinti nebegaliu rasti tinkamesnio žodžio. Nebent Jis būtų turėjęs pakankamai drąsos GARSIAI ištarti, kad aš Jam buvau DAUGIAU, nei šulinio dangtis grindinyje. Bet juk – kam? Kam atverti širdį tai, kuri išeina neatsigręždama. Galų gale – ką iš tiesų keičia žodis, kuriuo apibūdinama tai, ko nebėra? Būtent, NIEKO.

Dabar suvokiu, kad nuskridusi šiokį tokį kelią ir pažiūrėjus į akis žmogui, kurį mylinti tariausi ištisą savo sąmoningą gyvenimą, žinojau tik viena – kad nieko nebenoriu žinoti.

Dar jaučiausi parišta šilkiniu artimos sielų draugystės kaspinėliu, bet nevaldomas ir infantilus Jo pyktis jį atrišo. Lengvai, kaip atsiriša net tvirčiausiai surištas šilkas – tiesiog be garso išslysta išsilaisvindamas iš mazgo. 

Kortų namelis

Klausi – iš kur tas pyktis, tokia pagieža? Viešėdama savo ex-gyvenimo-meilės mieste supratau, kaip stipriai mus keičia Meilė. Nepraėjus nė valandai po susitikimo oro uoste jis pastebėjo: „Tu žiūri į mane kaip į kosmonautą“. Dar sakome, kad vyrai neturi nuojautos. Turi, tik absoliučiai ja netiki, todėl meluoti, gudrauti ir sukti apie pirštą juos lengviau nei minkštą vilną... „Viskas gerai“, – nusišypsojau. Bet aš iš tiesų žvelgiau į viską jau iš kitos planetos, iš ten, kur aš esu aš, ir kur nėra jo. Erdvė mums pasidarė per maža – kliuvinėjome savo kampais, bandydami išvengti artumo, ar bent, pradžiai, – suvokimo, kad artumo nebėra. Mūsų žodžiai skambėjo nenatūraliai. Mane erzino, kaip jis srebia sriubą, jį – kaip aš iškvepiu  dūmus. Tik apsvaigę galėjom pakęsti vienas kito buvimą šalia.

Kas pasikeitė? Mes nepasikeitėm – mes juk abu likom lygiai tokie, kokie buvome ištisą amžinybę. Gal net dar fainesni: turintys didesnį įspūdžių ir patirties bagažą, geresnį humoro jausmą, labiau išlavintus bendravimo įgūdžius ar net sekso techniką. Pritrūko tik trupinėlio Meilės – to, kurį visada turėjau saugiai paslėpusi kišenėje. Ir viskas sugriuvo. Na taip, kaip koks kortų namelis, prašosi pridurti.

Taikinys

Kai mąstau apie moteris, sukančias netikėčiausias intrigas asmeniniame ir intymiausiame gyvenime – baltai joms pavydžiu. Galutinai įsitikinau, kad apsimesti, tiksliau – paprasčiausiai užsimiršti – nemoku, nes niekas net nesitikėjo, kad imsiu suokti švelniausius žodžius. Mūsų ryšys visada buvo labiau draugiškas, nei meilužiškas. Galų gale aš daugybę kartų buvau įsimylėjusi, bet tai ne tas pats. Įsimylėti KITĄ vyrą ir nebemylėti ŠITO – visai kas kita. Kam reikia, tas supras.

Tačiau TRUPUTĮ apsimesti turėtų išmokti kiekviena. Neišsiduok, kad jis tau – nebe Visatos centras, kol neužversi durų sau už nugaros! Antraip tapsi gyva PROVOKACIJA, tiksliau TAIKINIU. Tai Jis sako: „Tu mane išprovokavai“. O Tu manai: „Jis nesitveria savo kailyje ieškodamas, prie ko prikibti!“ Galiausiai negali patikėti, kad įsivaizdavai, kaip gyvensi su žmogumi, kuris – PAAIŠKĖJA – klykdamas vidury nakties pašoka iš lovos dėl pernelyg plačiai atvertų balkono durų – kurias pats, po galais, ir atlapojo! Žinoma, viskas reliatyvu. Taip, aš čia „kalu į vienus vartus“. Žinoma, yra daugybė „o“, „bet“, „tačiau“. Bet kažkur skaičiau, kad angelai turi kantrybę. O tai reiškia, kad ji turi ribas.

Trumpai tariant – atia!

Pamenat, rašiau apie lenkę kaimynę, kenčiančią dėl vyro neištikimybės? Šiandien pat nuėjusi jai patarsiu – stebėkit, kaip elgiasi JIE, ir nustokit žliumbti į pagalves. Įsidėmėkite: tą pačią akimirką, vos vyras pajaučia, kad nebėra mylimas, jis ima Tavęs NEKĘSTI. Tu tampi tik muse, įkritusia į jo sriubą. Ir kuo greičiau ta bjaurastis bus išmesta iš Jo gyvenimo lėkštės, tuo geriau. Argi tai ne pozityvaus mąstymo pamatas?

Victoria