Negailestingas darbas

Kol dirbau žurnaliste Lietuvoje, teko daug bendrauti su garsiais mūsų atlikėjais. Matydavau ne tik paradinę koncertų pusę, bet ir užkulisius: nuovargį, išdavikiškai užkimusius balsus, aukštakulnių pritrintas pėdas. Ir kaip stebėdavausi, kai scenos žvaigždės per keliolika minučių po pudros sluoksniu sugebėdavo paslėpti ir šeimynines problemas, ir spaudžiančias skolas, ir blogą savijautą – žiūrovams jie pasirodydavo gražūs, laimingi, pasiryžę atiduoti save iki paskutinio dainos žodžio.

Negailestingas jų darbas: jie negali storėti, senti, išeiti į parduotuvę be makiažo, vilkėti nemadingus drabužius, turėti prastus draugus, prisigerti ir kvailioti, susitikinėti su kuo nori... Draudimų sąrašas garsiems atlikėjams ne ką trumpesnis nei viešiems valstybės asmenims.

Bet tie, kurie kartą paragauja scenos šlovės skonio, yra pasiryžę daug ką aukoti.

 Žvaigždė keičia profesiją?

Niekas pernelyg nesistebi, kai į Angliją išvykęs inžinierius tampa indų plovėju, žurnalistas – padavėju, o medikė – aukle. Tačiau jei šitaip drastiškai profesiją nuspręstų pakeisti kuri nors garsi Lietuvos scenos žvaigždė, ją turbūt užbadytų pirštais. Ne todėl, kad dirbti juodą darbą užsienyje yra negarbinga. Tiesiog tokiu poelgiu dainininkas sugriautų daugelio žmonių iliuziją apie gražų gyvenimą scenoje. Juk tie, kurie sugeba surinkti pilnas sales žiūrovų, yra kitokie, ypatingi, tarsi pateptieji, kuriais žavimės, kartais nekenčiam, bet visada jiems šiek tiek pavydime. Kai jie uždainuoja, niekam net minčių nekyla, kad jie stumdosi tose pačiose eilėse prekybos centruose, moka komunalinius mokesčius ir neša šiukšles. Ne! Jie iš kitokio pasaulio, kuriame viskas lengviau, saldžiau ir labiau blizga.

Todėl kai grupės „Airija“ lyderis Darius Mileris-Nojus su šeima išvyko į Airiją ir įsidarbino apsaugininku, kai kurie muzikantai, likę Lietuvoje, pasišaipydavo: „Matai, tikėjosi užkariauti tarptautinę sceną, o tik saugo kažkieno nuosavybę.“

Dabar kai kurie iš tų pasipūtusių muzikantų patys nebeima į rankas instrumentų. Dirba kažkur Anglijoje ar JAV. Vieni – vairuotojais, kiti – pardavėjais. Na, gal kartais pabrazdina laisvalaikiu gitarą, prisimindami tuos senus gerus laikus, bet ryte vėl keliasi į darbą. Tą darbą, kuris maitina ir rengia.

O Nojus tebegroja, ir jo žmona Asta tebemuša būgnus. Dar daugiau – jis organizuoja koncertus užsienyje buvusiems savo kolegoms muzikantams. Gal net ir tiems, kurie netikėjo, kad jis sugebės išlikti tuo, kas buvo Lietuvoje – atlikėjas.

 Dainuoti užsienyje – ne naujiena

Su šio numerio viršelio herojais Irena Starošaite ir Žilvinu Žvaguliu ne kartą bendravome ir renginiuose, ir neoficialioje aplinkoje. Ši scenos pora verta ypatingos pagarbos, nes tai unikalus atvejis lietuviškos muzikos padangėje.

Būtent jie vieni pirmųjų atrado kelius į užsienį – dar prieš Nepriklausomybę išvyko į anuomet itin egzotiškus Jungtinius Arabų Emyratus. Žinoma, kad ne populiarumo ieškoti. Užsidirbti važiavo. Juk jei jau pasirinkai tokią negailestingą atlikėjo profesiją, turi mokėti suktis, o tuometinėje Lietuvoje, kaip žinia, atlyginimai buvo itin maži.

Vėliau Irena beveik metams buvo išvažiavusi dainuoti į Japoniją. Duodama interviu ji visada šiltai atsiliepdavo apie šią šalį: patiko ir sąlygos, ir žmonės, ir atlyginimas.

Tačiau kad ir kokie buvo geri uždarbiai, Irena ir Žilvinas nesusiviliojo galimybe likti užsienyje, grįžo į Lietuvą. Tiesa, ir toliau rengdavo koncertinius turus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir kitur, kur tik yra lietuvių.

Vis dėlto kartą Žilvinas pamėgino užmesti verslo meškerę tolimojoje Venesueloje – atidarė ten lietuvišką barą „Labas“ ir įdarbino abu savo sūnus iš pirmosios santuokos. Bet būti menininku ir verslininku tuo pat metu pavyksta tik labai nedaugeliui. O užklupus sunkmečiui tai tapo dar sunkiau. Verslas egzotiškoje šalyje užsidarė. „Bent jau pabandžiau“, – juokėsi optimizmo nestokojantis žemaitis.

Būtent scenos ilgaamžiai, tokie kaip Džordana Butkutė, maestro Stasys Povilaitis, Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis, ir dabar yra labiausiai laukiami užsienyje įsikūrusių lietuvių. Nes jie jau įrodė – kad ir kokia politinė partija valdytų Lietuvą, kad ir kokios krizės siaubtų šalį, jie išeis į sceną, uždainuos ir padovanos žiūrovams šventę.