Pats pirmasis mano darbas buvo sezoninis. Vos sulaukęs šešiolikos įsidarbinau buvusioje mokykloje tvarkyti aplinką. Tai buvo darbas, kurį gali atlikti bet kas ir už kurį labai mažai moka.

Bet tada atrodė, kad man nepaprastai pasisekė. Su draugu šienaudavom žolę, skusdavom takelius, tvarkydavom sporto aikštyną, kartais, kai nematydavo direktorė, nieko nedarydavom ir slapta traukdavom dūmą.

Tačiau buvo ir kita medalio pusė: sunkiai dirbdavome kepinant saulei ir pavydėdavome bendraamžiams, kurie buvo laisvi ir nedirbo.

Jau tada supratau, kad dirbti reiškia kažką aukoti. Kitą vasarą vėl dirbau tą patį darbą. Kai dabar pagalvoju – juk tai daug lengviau nei parašyti straipsnį, kad ir kaip lengvai iš šalies atrodytų žurnalisto darbas. Tai buvo panašiau į žaidimą, nes nebuvo didelės atsakomybės, darbas nebuvo labai sunkus. Bet jaunam žmogui visada atrodo, kad jis per mažai įvertintas.

Sezoniniai darbai – daugelio moksleivių ir studentų išsigelbėjimas. Neretai jie gelbsti ne tik juos. Tačiau krizės sąlygomis bet koks darbas tampa prabanga, todėl tapti padavėju ar valytoju bent sezonui – jau ne tik ne gėda, bet ir galima laikyti didele sėkme.

Turiu ne vieną draugą ir draugę, trumpam išvykusius užsidirbti į užsienį – Angliją, Kiprą, Airiją. Visi padejuoja, kad sunku, bet vis geriau nei Lietuvoje tik „egzistuoti“. Egzistuoti šiame kontekste reiškia nedirbti arba uždirbti labai mažai. Tik tiek, kad pavalgytum ir nusipirktum reikalingiausių daiktų. Tačiau toks „egzistuoti“ reiškia gyventi beveik kaip gyvuliui. Čia išties mažai metaforos elementų, daug daugiau realizmo siaubo.

Mano mama mokytoja dažnai sako, kad dar niekada nebuvo taip svarbu būti turtingam kaip šiais laikais. Vaikai, bendraamžių vadinami „ubagais“, jaučiasi labai nuskriausti. Jie patys sutiktų vasarą padirbėti – bet Lietuvoje net suaugusiems sezoninių darbų trūksta, o kas duos darbo vaikui? Todėl jie tyliai kenčia, visada jausdamiesi prastesni už kitus.

Būtent todėl emigracija Lietuvoje tik didės, o Lietuvos valdžios svaičiojimai apie grįžtančius emigrantus – tik populistinė demagogų priedanga. Nieko daugiau. Ar vaikas, mokykloje vadintas „ubagu“, norės gyventi Lietuvoje, kur normaliai užsidirbti beveik neįmanoma, o tai, kiek turi pinigų, lemia, kuo esi laikomas?

Užaugę tokie vaikai bėgs iš Lietuvos: sezonui, o vėliau gal ir ilgesniam laikui. Skurdas išmoko svarbiausią pamoką – geriau pats sunkiausias darbas, negu nepriteklius.

Turiu draugą Londone, kuris, nors ir gerai gyveno Lietuvoje, visgi su šeima emigravo, nes nori ne tik sunkiai arti, bet ir gauti už tai atitinkamą atlyginimą. Dabar jis kaip niekada laimingas, nes jaučia, kad jo darbas teisingai įvertintas. Todėl jis neatsisako dirbti viršvalandžių ar šeštadieniais. Kaip jis pats sako, dabar dirbdamas mėgaujasi ir laiko tai dideliu malonumu.

O kaip gi žurnalisto darbas? Mano draugai tiki, kad tai vienas lengviausių darbų, kokį galima dirbti. Dar niekam nesu įrodęs, kad parašyti straipsnį iš tiesų daug sunkiau negu nušienauti žolę kieme – nes turi būti nuoširdus ir atviras su skaitytojais. Negali tingėti ir kvailai kalbinti pašnekovo, atrinkti neįdomių naujienų, atmestinai parašyti redakcijos skiltį (ką šiuo metu darau). Visuomet jaučiu, kad dirbti šį darbą yra nemažas įsipareigojimas. Ir nors kartais pykstu, nors kartais norisi viską mesti, išplūsti redaktorę arba rašyti kvailai, vis dėlto kur kas dažniau jaučiu malonumą: kai pasirodo naujas „Tiesos“ numeris ir pašnekovai, kuriuos kalbinai, padėkoja. Kai žmonės pagiria už įdomų straipsnį. Kai parašai ir pačiam patinka tai, ką padarei. Tada jautiesi išties puikiai.

Tai atpildas už triūsą. Tokia yra bet kokio tikro darbo esmė. Visai nesvarbu – jis sezoninis ar ilgalaikis. Svarbiausia, kad tai, ką darai, būtų teisingai įvertinta.

Tada gali atsipalaiduoti ir pasimėgauti – ne tik pinigais, bet labiausiai tuo, kad padarei kažką prasmingo. Kad galėtum pasakyti: dirbu, vadinasi, esu. Ne – tik egzistuoju.