Šiuo metu Lietuvoje tarsi iš naujo atsigręžiama į vaikus – priimami nauji įstatymai, saugantys juos nuo smurto, vis daugiau kalbama apie nepilnamečių apsaugą nuo neigiamos informacijos, ieškoma būdų, kaip sumažinti nepilnamečių nusikalstamumą ir kvaišalų vartojimą.

Tačiau dauguma šių įstatymų ir projektų realybėje neveikia. Jeigu Vakarų šalys draudžia bet kokį smurtą prieš vaikus, tai Lietuvoje jaunoji karta vis dar mokoma draudimais ir „beržine koše“. Tarsi jie būtų ne žmonės, o kažkokia žemesnė rasė, neprotaujanti ir nieko nesuprantanti. Gal todėl žiniasklaida mirga kraupiais pranešimais apie nužudytus kūdikius, paliktus likimo valiai vaikus, žiaurų smurtą prieš juos?

Kad vaikas mūsų visuomenėje nėra svarbiausia vertybė, įrodo ir tai, jog tik nedaugelis į užsienį išvykstančių lietuvių pasiima kartu ir savo vaikus. O juk dar 2008 metais Tarptautinės migracijos organizacijos atliktas tyrimas atskleidė skaudžią tiesą – emigravusių tėvų palikti vaikai jaučiasi blogai, tampa piktesni, uždaresni, pradeda prasčiau mokytis. Tokią „savarankiškumo mokyklą“ nepilnamečiai atlaiko sunkiai...

Tačiau nejučia peršasi klausimas – o kaip buvo užauginta dabartinė suaugusiųjų karta? Kokios vertybės jiems buvo skiepijamos? Ar savo vaikų išsižadantieji patys nepatyrė atstūmimo, būdami vaikai? Ar didžioji dalis problemų nesikartoja iš kartos į kartą? Greičiausiai – taip.

Vaikai mūsų visuomenėje nesulaukia dėmesio, kol neįvykdo nusikaltimo arba patys netampa aukomis. Pažiūrėkite, kiek kyla triukšmo, kai įsiplieskia pedofilijos skandalas, ir kaip mažai kalbama apie vaikus, kurie patiria smurtą „normaliose“ šeimose. Net Seime sėdintys politikai nenori uždrausti fizinių bausmių, kurios, jų manymu, yra tinkamo auklėjimo pavyzdys. Tarsi kitaip nebūtų įmanoma išauginti doro piliečio... O juk fizinės bausmės nėra auklėjimas – tai paprasčiausias bėgimas nuo problemų, toks pats smurtas. Ir tokį auklėjimo kelią renkasi žmonės, kurie nesupranta ir nenori suprasti savo atžalų. Tie, kurie nemoka mylėti.

Vaikų padėtis Lietuvoje vis dar yra sunki. Jeigu ir pasistūmėjo jų teisių apsauga į priekį, tai tik dėl to, kad Lietuva tapo ES nare ir turi prisiimti šiai sąjungai bendrus įsipareigojimus. Tačiau ko vertos teisės be pareigų? Ko vertas auklėjimas, kuriuo nesiekiama įdiegti jokių vertybių? Ko apskritai verta vaiko gyvybė?

Neseniai kilo milžiniškas skandalas, kai Škotijoje gyvenančių lietuvių namuose buvo rastas negyvas kūdikis. Jis tiesiog buvo įdėtas į lagaminą... Vėliau paaiškėjo, kad dar vienas tos pačios poros negyvas kūdikis buvo paliktas Lietuvoje. Tai šokiravo užsieniečius, pašiurpino ir tautiečius. Nors mūsų žiniasklaidoje tai jau nebėra ypatinga naujiena – nuolat pasirodo pranešimų apie nužudytus kūdikius. O „gyvybės langeliai“ tik neseniai įteisinti įstatymais.

Lietuvoje vis dar labai lėtai ir vangiai bandoma spręsti tokias problemas, kurios jau seniai išspręstos užsienyje. Tarsi mums stigtų ne tik meilės savo vaikams, bet ir atsakomybės už juos. Ir net tada, kai rengiamas įstatymas, kad ir „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos“, galima nesunkiai įžvelgti, jog pirmame plane yra ne vaikų teisės, o politiniai žaidimai.

Ne veltui Vakaruose yra daugiau laisvės ir tolerancijos. Tai vertybės, kurios turėtų būti skiepijamos ir kuriomis vadovaujantis turėtų būti auginami vaikai. Tai vertybės, kurios įdiegiamos praktiniu, o ne teoriniu būdu.

Kad užsienyje gyvenantys vaikai turi geresnes gyvenimo sąlygas, matyti ne tik iš jų teises ginančių įstatymų. Tai visų pirma parodo patys vaikai ir jiems rodomas visuomenės dėmesys.