Pasaulio lietuviai

Teskto dydis: A+ A-

Ant sienų tapantis lietuvis tapo Malaizijos įžymybe1981

Sigita Limontaitė   |   2012-07-06
Ant sienų tapantis lietuvis tapo Malaizijos įžymybe
E. Zacharevič darbais žavisi ir vietiniai gyventojai, ir turistai.

Baigęs dailės studijas Londone menininkas Ernestas Zacharevič gyvenimui pasirinko lietuviams neįprastą šalį – Malaiziją. Penango mieste ant sienos nutapęs didžiulį paveikslą, jaunas vyras tapo vietine garsenybe, apie kurį kasdien rašo spauda, kuriam leidžiama puošti miesto sienas bei dėl kurio darbų privačiuose namuose pešasi vietiniai gyventojai.

– Kuo dirbote gyvendamas Londone?
– Gyvendamas Londone studijavau. Middlesexo universitete baigiau dailės bakalaurą, kai trūkdavo pinigų (o kuriam studentui jų netrūksta), dirbdavau atsitiktinius darbus: buvau tapybos ir piešimo mokytojas, žonglierius, DJ, dirbau privačius vakarėlius organizuojančioje kompanijoje.
 
– Nutapęs pirmąjį piešinį ant sienos nesulaukėte kritikos ar bausmės?
 
– Pirmasis mano tapybos darbas ant sienos buvo greitai uždažytas pastato savininkų, todėl antrajam susitariau su savininku, kuris kolekcionuoja mano darbus. Jis pasirūpino leidimais, pastoliais ir finansine projekto puse. Kritikos nebuvo, visiems labai patiko, darbo vaizdo įrašas netruko pasklisti internete ir sulaukiau pasiūlymo sukurti darbų seriją George Towno festivaliui.
 
– Pasibaigus festivaliui vis dar puošite miestą?
 
– Pasibaigus festivaliui jau turiu keletą privačių užsakymų ir kvietimą dalyvauti festivalyje Malaizijos sostinėje Kuala Lumpūre. Metų pabaigoje planuoju surengti savo darbų parodą, norėtųsi bent trumpam padaryti pertrauką nuo sienų tapybos. Mane remia dažų įmonė „Murobondpaints“, kurie padeda man įgyvendinti visus sienų projektus, o tai suteikia daug laisvės.
 
– Kaip ir kodėl pradėjote tapyti ant miesto sienų?
– Mane visada domino menas viešoje erdvėje. Jis išsilaisvina iš siauros galerijos erdvės ir tampa prieinamas visiems, ypač žmonėms, kurie šiaip meno nemato, kuriems jis atrodo nereikalingas. Man patinka žmonių reakcija – jie džiaugiasi, fotografuoja, dalijasi. Menas gatvėse yra žaismingas ir kartu rimtas, nes jis turi žiūrovą, kurį reikia pažadinti.
 
– Kaip nutapote tokio dydžio paveikslus ir kiek laiko trunka vienos vizijos įgyvendinimas?
 
– Pats tapybos procesas yra gana greitas, maždaug savaitė. Tačiau pasiruošimas, idėjos subrandinimas, techninių dalykų sprendimas užtrunka trigubai ilgiau. Reikia pastatyti pastolius, pasiruošti projekcijas, dažus. Festivaliui tapau septynis darbus, pradėjau kovo pradžioje, baigsiu liepos pabaigoje.
 
– Kodėl prie vieno iš savo darbų pritvirtinote dviratį?
 
– Dviračio atsiradimas buvo gana spontaniškas. Iš pradžių norėjau tapyti, bet po to draugas pasiūlė padovanoti seną dviratį. Man labai svarbu darbuose perteikti miesto dvasią, sužadinti žmonių vaizduotę. Senas dviratis daugeliui Penango gyventojų primena jų vaikystę arba senelius, arba seniai mirusį dėdę. Jie mato darbą labai asmeniškai, lyg patys būtų vaikai ant dviračio.
 
– Atrodo, Penango mieste esate gerai žinomas, o gal jus jau pažįsta visoje šalyje?
 
– Pastaruoju metu projektas sulaukė daug spaudos dėmesio, beveik kasdien pasirodo straipsnių vietinėje spaudoje. Žmonės atpažįsta mane, žino apie Lietuvą. Viename kinų laikraštyje net buvo mokomasis straipsnis apie Lietuvos klimatą, Nepriklausomybę ir eksportą. Projektu labai domisi Singapūro spauda, nes gatvės menas ten uždraustas. Mano darbas buvo ant „Singapore Business Times“ viršelio, „Wall Street Journal Asia“, „Bangkok 101“, „Expatriate Lifestyle“ viršelio. Neseniai Facebook tinklalapyje tikrinau statistiką, kur turiu daugiausia gerbėjų – pirmąją vietą užėmė Kuala Lumpuras, toliau Penangas, Aipėjus, Singapūras, o Vilnius sąraše gal tik koks penkioliktas.
 
– Miesto gyventojai neprašo jūsų pagražinti privačių namų sienų?
 
– Prašo daug kas, bet mažai prašančiųjų supranta, kaip tai brangu. Mėnesio pabaigoje turiu užsakymą Singapūre, nedideliam viešbutyje, tariuosi su dar pora klientų. Privatiems užsakymams neteikiu prioriteto, nes nedaug žmonių galės juos pamatyti.
 
– Kaip kilo idėja atidaryti meno centrą vaikams?
 
– Man patinka dėstyti, buvimas su vaikais padeda atsigauti nuo kitų darbų. Mokau piešimo ir žongliravimo, būna labai linksma. Be to, dažnai mano mokiniai tampa tapybos darbų modeliais. Deja, šiuo metu esu toks užsiėmęs, kad pamokas teko laikinai sustabdyti. Vėl pradėsiu dėstyti grįžęs iš atostogų Lietuvoje.
 
– Jeigu puikiai seksis dabartinė jūsų veikla, gal liksite gyventi Malaizijoje?
 
–Ateities planai dar neaiškūs, bet galvoju likti čia dar bent metus. Jau turiu susiplanavęs laiką iki pat gruodžio, daug užsakymų tenka atsisakyti vien dėl laiko stokos, gruodį parodos atidarymas, po jo spręsiu, ką noriu veikti toliau, bet kol kas Azija atrodo geresnė vieta gyventi nei Europa – geresnis klimatas, maistas, aukštesnis pragyvenimo lygis, žaluma visus metus, jūra, saulė. Aišku, būna per karšta ar vargina kultūriniai skirtumai, bet retai.
 
 

Žymos: Sigita Limontaitė, Menas, Malaizija

Komentarai

Kiti rubrikos straipsniai

Lietuvė Kipre rado rojų ir svajonių vyrą805

Kanada – puiki, bet… kamuoja ilgesys 900

Jaunasis talentas prasimušė į vaikų futbolo elitą Londone   1514

Lietuvė Kipre rado rojų ir svajonių vyrą Kanada – puiki, bet… kamuoja ilgesys Jaunasis talentas prasimušė į vaikų futbolo elitą Londone
 

Kelią į Prancūziją nutiesė savanorystė1014

Argentinos lietuvių šokių ansamblis paminėjo garbingą gimtadienį743

Lietuvę Amerika išmokė parduoti save1285

Kelią į Prancūziją nutiesė savanorystė Argentinos lietuvių šokių ansamblis paminėjo garbingą gimtadienį Lietuvę Amerika išmokė parduoti save
 

Prisijaukinti Prancūziją lietuvei padėjo meilė1410

Lietuvė bijo dienos, kai reiks palikti Budapeštą 1414

Amerika lietuvio akimis: praktiškumas vietoj svajonių2322

Prisijaukinti Prancūziją lietuvei padėjo meilė Lietuvė bijo dienos, kai reiks palikti Budapeštą Amerika lietuvio akimis: praktiškumas vietoj svajonių
Visi rubrikos straipsniai


Daugiau TIESOJE