Jiems mūsų reikia tiktai vieną kartą per ketverius metus, o mums jų išvis nereikia. Mes toli nuo jų tuščių kalbų. Mums, gyvenantiems toli užsienyje, be teisės balsuoti už politikus tų šalių, kuriose mes gyvenam, tikrai neskauda galvos dėl tų tuščių pažadų, kuriuos galima perskaityti ar užgirsti Lietuvos interneto platybėse.

Mums, palikusiems savo tėvynę, rūpi tiktai grįžti kartas nuo karto pas savo pražilusius ainius, brolius , seseris ir draugus, jeigu tokiu dar liko. Mes matome viską iš šalies: jų rietenas, jų beprasmiškus melus, žmonių, dar likusių Lietuvoje, suskaldimą ir padalinimą į stovyklas. Kodėl mums turėtu rūpėti tušti politikuojančių žmonių „marazmai“, kai mums reikia gilintis į gyvenimo sistemą tose šalyse, kuriuose mes pasirinkome gyventi? Mes turime suprasti, kaip vyksta gyvenimas čia, ko iš mūsų norima ir kokios mūsų pareigos visuomenėje ir ar iš viso mes jas turime.

 

Ką jie turi mums pasiūlyti, kad mes grįžtume namo? Nuostabius Lietuvos miškus ir ežerus? Tai nėra jų miškai ir ežerai, tai yra gamta, o gamta nėra jų nuosavybė. Politikai gali mums priminti, kad mes turim mylėti ir gerbti savo Tėvynę, bet mes tai žinom ir suprantam geriau už juos, nes mes esam toli nuo jos ir mums širdį gelia daug dažniau negu jiems, ieškantiems pelno iš mūsų Tėvynės.

 

Mums Tėvynė yra daug svarbiau. Tai žemė, į kurią mes norėtume grįžti savo paskutinėje kelionėje šitame pasaulyje .

 

Taigi gal ir jums, esami ir būsimi politikai, laikas krautis kuprines ir iškeliauti į tolimas šalis? Gal tada jums prašviesės galvose, kaip mes gyvenam ir kas mums yra svarbu.