Pirmadienį prie apskritojo stalo sėdo vienas iš antikomunistinio judėjimo Lenkijoje bei „Solidarumo” lyderių, istorikas, „Gazeta Wyborcza” vyriausiasis redaktorius A. Michnikas ir Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis. Intelektualai diskutavo apie dvišalių santykių problemas ir intelektualų bei ekspertų vaidmenį puoselėjant dialogą.

A. Michnikas mano, kad negalima tikėtis, jog valstybių santykius sutvarkys Lenkijos ir Lietuvos politikai. Jiems svarbiau manipuliuoti rinkėjais ir skinti pergales vidaus politikoje. Abiejų valstybių piliečiai atitolo vieni nuo kitų, nežino kas darosi kaimyninės šalies viduje. Todėl kai kurios nesvarbios problemos būna labai išpučiamos ir tampa „svarbiomis”. Pavyzdžiui, lenkų intelektualas nesuprato, kodėl Lietuvos politikai neleido kai kurių gatvių žymėti lenkiškais pavadinimais.

 

Taip pat elgiasi ir Lenkijos politikai. Jie siekia vaidinti didvyrius, pasipuikuoti. Išpūsti krutinę prieš Rusiją ar Vokietiją, kurios yra įtakingesnės valstybės – sudėtinga. Todėl lenkų politikai pučiasi prieš lietuvius.

 

A. Michnikas pabrėžė, kad lenkai negali pykti ant lietuvių dėl jų nacionalizmo, kad ir koks absurdiškas jis būtų - Lietuva, priešingai nei Lenkija, ilgą laiką neturėjo savo valstybės.

 

Intelektualas pastebėjo, kad abi tautos yra labai kompleksuotos - bijo, kad nebūtų pažemintos ar įžeistos. Užmegzti dialogą tokioje atmosferoje yra dar sudėtingiau.

 

Anot A. Michniko, vienas iš galimų žingsnių statant tiltą tarp Lietuvos ir Lenkijos – parašyti bendrą istorijos vadovėlį. Nors kai kurias pozicijas suderinti būtų sudėtinga, tačiau Anglijos ir Prancūzijos pavyzdys rodo, kad tai įmanoma. A. Michnikas pabrėžė, kad Lenkija neatsiprašys Lietuvos už Josefą Pilsudskį ar Liucijų Želigovskį. Todėl tokių klausimų iškėlimas tik dar labiau tolina mūsų valstybes vieną nuo kitos.