Pasaulio lietuviai

Teskto dydis: A+ A-

Amerikietės romanas pasauliui atskleidė dalelę Lietuvos istorijos1635

Paulius Valatkevičius   |   2012-06-15
Amerikietės romanas pasauliui atskleidė dalelę Lietuvos istorijos
© Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šepetys jau rašo antrąją knygą, kuri vėl palies Lietuvą.

Rūta Šepetys moka vos kelis lietuviškus žodžius, bet jos romanas apie lietuvių tremtinių gyvenimą Sibire pasauliui atskleidė po Antrojo pasaulinio karo sovietų vykdytų nusikaltimų baisumus. Pabėgėlių iš Lietuvos šeimoje JAV užaugusi R. Šepetys knygoje „Tarp pilkų debesų“ (originalus pavadinimas „Between shades of grey“) pasakoja apie jaunos merginos ir jos šeimos kovą dėl išlikimo totalitarinio režimo priespaudoje.

Duodama išskirtinį interviu „Tiesai“ Londone moteris pasakojo apie tai, kaip ji atrado savo šeimos istoriją, ką jautė kalbėdama su tremtiniais Lietuvoje, ir atskleidė, kodėl ji rašo knygas jaunimui. Be to, rašytoja ne tik kalbėjo apie romaną ir save, bet ir nuolat pati klausinėjo apie Lietuvą, tikslinosi savo žinias, klausė nuomonių įvairiais klausimais. R. Šepetys atskleidė, kad jau rašo antrą knygą, kuri vėl bus susijusi su Lietuva.
– Kiek šalių aplankėte su knyga „Tarp pilkų debesų“?
 
– Knyga išleista 30-yje šalių, išversta į 25 kalbas, o aš su ja aplankiau 17 valstybių. Dabar knyga pradeda skintis kelią į Aziją. Šiais metais dar planuoju aplankyti Pietų Korėją, Japoniją ir Kiniją. Knyga tose šalyse jau išleista. Buvau jau 17-oje šalių, bet galiu pasakyti, kad tai yra tik mano ir šios knygos kelionės pradžia.
 
– Kokios reakcijos sulaukiate Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse, kurios kentėjo nuo sovietų priespaudos, ir Vakarų Europoje bei JAV?
 
– Žmonių reakcijos skiriasi, ypač jeigu lyginsime europiečius ir amerikiečius. Pastarieji labai mažai žino apie šią istorijos dalį, jie mažai žino apie Lietuvą, kitas Baltijos šalis. Nemažai žmonių mano, kad Balkanai ir Baltijos šalys yra tas pats. Tie amerikiečiai, kurie skaitė mano knygą, buvo labai, labai nustebę, ir jie tarsi savęs klausia, kaip mes galime apie tai nežinoti. Net istorijos mokytojai ir dėstytojai man atsiunčia laiškų, kuriuose rašo, kad jie visiškai nieko nežinojo apie Baltijos šalių žmonių likimą.
 
Tuo tarpu Europoje yra kitaip. Aš neseniai lankiausi Švedijoje ir Lenkijoje. Jauni žmonės, su kuriais aš daugiausia susitinku, puikiai žino, kas vyko per Antrą pasaulinį karą ir po jo. Bet, pavyzdžiui, Italijoje ši knyga siūloma suaugusiam skaitytojui, ir ji yra bestseleris. Kai aš nuvykau į Italiją, jie man šaukė „Bella Lituania“, jiems patiko istorija, bet jie taip pat žinojo nedaug apie tai, kas nutiko iškart po okupacijos. Bet kokiu atveju, jie žinojo daugiau nei amerikiečiai.
 
– Rinkdama informaciją apie gyvenimą tremtyje kalbėjotės su Sibiro pragarą iškentusiais lietuviais. Dalis tremtinių vis dar vengia atvirai kalbėti apie patirtus sunkumus. Kaip jie bendravo su jumis?
– Jie buvo labai nuoširdūs, ir už tai esu jiems labai dėkinga. Įsivaizduokite, pas juos atvažiavo kažkokia amerikietė, nemokanti lietuvių kalbos, rašanti knygą apie jų istoriją. Aš gyvenu Tenesio valstijoje JAV. Galiu tik įsivaizduoti, kad jeigu tokia moteriškė atvažiuotų iš Lietuvos ir pareikštų, jog rašo knygą, pavyzdžiui, apie pilietinį karą Tenesio valstijoje, tai atrodytų keista. Bet lietuviai man papasakojo savo istorijas, jie padėjo man ištaisyti klaidas knygoje. Kaip jūs sakėte, tai tikrai jautri tema Lietuvoje, o aš jų klausinėjau ir prašiau prisiminti baisius išgyvenimus!
 
Aš to nelaikau savaime suprantamu dalyku. Aš net nežinojau, kaip ir ko klausti tų žmonių! Bet jie man labai padėjo.
 
Mano knyga yra romanas, herojai nėra tikri, tačiau kontekstas yra realus. Man buvo labai svarbu išgirsti ir perskaityti autentiškų pasakojimų apie tremtį į Sibirą. Aš labai norėčiau, kad mano grožinės literatūros knyga pasauliui atvertų tuos tikruosius memuarus.
 
– Rašydama romaną jūs labai daug dėmesio skyrėte istorijos faktams ir dirbote tiriamąjį darbą. Kam to prireikė?
 
– Mano knyga – istorinis romanas, kuriame tik herojai yra netikri, bet istoriniai faktai yra tikri, jie neišgalvoti, taip iš tikrųjų nutiko. Tačiau aš net ir po tyrimų bei pokalbių su lietuviais dariau daug istorinių klaidų, bet man padėjo daug žmonių iš Lietuvos. Rašydamas istorinį romaną privalai faktus ir įvykius pateikti tokius, kokie jie buvo.
 
– Sakėte, kad knyga nėra jūsų šeimos istorija, bet sovietų nusikaltimai prieš lietuvių tautą palietė ir jūsų giminaičius. Kokios įtakos tai turėjo šiai knygai atsirasti?
 
– Turiu prisipažinti, kai sužinojau apie trėmimus, man buvo gėda. Štai aš, Rūta Šepetys, su labai lietuvišku vardu ir pavarde Amerikoje, nieko nežinau apie savo šeimos istoriją. JAV aš buvau ir esu laikoma lietuve, jie nelaiko manęs amerikiete. Taip, aš turiu lietuvišką vardą, bet visiškai nekalbu lietuviškai. Man buvo gėda, kad aš visiškai nežinojau savo šeimos istorijos.
 
Mano senelio šeima buvo ištemta į Sibirą, o pats senelis turėjo bėgti iš Lietuvos, nes jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir būtų buvęs nužudytas, jeigu būtų likęs per pirmąją sovietų okupaciją. Ir tai nutiko mano šeimai, o aš to nežinojau. Net mano tėvas nežinojo, kad jo pusbroliai buvo ištremti į Sibirą. Kai pradėjau rašyti, man buvo sunku, nes aš nieko nežinojau apie Lietuvą, o visiems Amerikoje sakiau, kad esu lietuvė.
 
– Jūs Lietuvoje susitikote su savo giminaičiais. Kokios emocijos jus užplūdo juos pamačius pirmą kartą?
 
– Aš labai nervinausi. Mano tėvo giminaičiai, pusbroliai, buvo ištremti į Sibirą ir ten praleido daug metų. Kai kalbėjau su tėvo pussesere, aš jos klausiau, ar ji pyksta ant mūsų, kad mūsų šeima išvyko į JAV. Ji pasakė: „Rūta, nebūk kvaila. Jeigu mes jums jaustume neapykantą, tai kuo mes skirtumėmės nuo Stalino? Mes turėjome sulaužyti šį ratą.“ Man buvo nuostabu tai, kad žmonės, buvę Sibire, savo gyvenimą gyveno be neapykantos. Jie yra labai kilnūs. Jie sakė, kad negali gyventi jausdami neapykantą, pavyzdžiui, rusams, nes nusikaltimus vykdė sovietai, nuo jų kentėjo ir patys rusai. Tai labai svarbi pamoka, kurią lietuviai turi perduoti pasauliui.
 
– Lietuvoje jūs net buvote pristatyta kaip žmogus, kuris, pasakodamas apie sovietų nusikaltimus, padarė daugiau nei visos Lietuvos vyriausybės. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?
 
– Ne, tikrai ne. Kaip jau sakiau, mano istorija yra tik romanas. Neegzistuoja toks žmogus kaip Lina Vilkas (pagrindinė romano herojė). Juk Lietuvoje yra daugybė tremtinių, kurie visi yra herojai, ir jie yra tikrieji istorijos ambasadoriai.
 
– Kodėl pagrindine romano heroje pasirinkote paauglę merginą?
 
– Kai kurie žmonės pyksta, kad aš rašiau knygą vaikams. Bet tam buvo priežastis. Aš žinojau, kad Baltijos šalių istorija po okupacijos nėra labai gerai žinoma, todėl rašiau knygą jaunimui. Norėjau, jog mano knyga sudomintų jaunimą ir supažindintų juos su ta istorija, apie kurią jie nieko nežino. Jaunimas JAV ir kitose šalyse dabar sužinos ne tik šiek tiek apie Lietuvą, bet ir apie komunizmą. Amerikoje vaikai visiškai nieko nesimoko apie komunizmą. Mūsų šalyje dvi savaitės mokoma apie Holokaustą, ir viskas, daugiau nieko apie totalitarinių režimų nusikaltimus.
 
Kita priežastis – daugelis žmonių, kurie buvo ištremti, tuo metu buvo paaugliai arba brendo Sibire. Būti paaugliu yra sunku bet kur, bet kaip sunku turėtų būti paaugliui Sibire! Vis dėlto aš buvau nustebusi, kad paaugliai ten turėjo savo gyvenimą. Nors jie prarado savo vėliavą ir kalbą, tačiau jie buvo tokie užsispyrę ir turėjo tiek noro gyventi, kad atlaikė net ir išbandymą Sibiru. Norėjau dabartiniams paaugliams parodyti, ką gali padaryti jauni žmonės. Lietuviai, išgyvenę tremtį, net tik išsaugojo save, bet išsaugojo ir savo valstybę.
 
Dar viena priežastis – man labai patinka rašyti paaugliams. Aš jų kartais net prisibijau, nes jie labai tiesmuki, bet tai reiškia, kad jie yra nuoširdūs. Jeigu jiems nepatiks kuri nors knygos dalis ar visa knyga, jie taip ir pasakys. Tai verčia mane nuolat pasitempti.
 
– Kaip manote, ar jūsų knyga bus išspausdinta Rusijoje?
 
– Aš labai norėčiau, bet kol kas nesulaukiau labai daug gerų atsiliepimų iš Rusijos. Pavyzdžiui, kinai taip pat svarstė uždrausti mano knygą dėl „kaimynų klausimo“. Jie man sakė, kad aš kalbu nelabai patogius dalykus. Bet aš jiems aiškinau, kad tai yra istorija. Kinai vis dėlto nusprendė spausdinti knygą.
 
Mano knygoje vienas NKVD kareivis padeda tremtiniams, jis jaučia jiems užuojautą. Ir taip iš tikrųjų buvo, man tą pasakė patys lietuviai, kad ne visi buvo siaubūnai. Kai pirmą kartą važiavau į Lietuvą, maniau, kad žmones galėsiu suskirstyti į „geriečius“ ir „blogiečius“, bet tai buvo nesąmonė. Tačiau Lietuvoje aš radau tuos, kurie buvo „per vidurį“. Pavyzdžiui, žmonės man pasakojo, kad kareiviai jiems pavogdavo vaistų. Aš tikiuosi, jog man pavyko parodyti, kad ne rusai kaip žmonės buvo blogi, tik nesu tikra, ar visur esu gerai suprasta.
 
Pavyzdžiui, estai nespausdino mano knygos. Man buvo paaiškinta, kad estai nori atsikratyti aukos identiteto ir judėti pirmyn, todėl mano knygos dabar nespausdins. Tačiau latviai knygą išspausdino. Tikiuosi, kad vėliau ir estai knygą išleis.
 
 

Žymos: Paulius Valatkevičius, Rusija, Ambasada Londone, Rūta Šepetys, Knyga, Okupacija

Komentarai

Kiti rubrikos straipsniai

Lietuvis Kinijoje: „Visą gyvenimą modeliu nebūsiu“527

Lietuvis vegetaras anglus maitina kiaulienos kepsniais 838

Lietuviai Amsterdame: čia nereikia galvoti apie sunkų rytojų 1516

Lietuvis Kinijoje: „Visą gyvenimą modeliu nebūsiu Lietuvis vegetaras anglus maitina kiaulienos kepsniais Lietuviai Amsterdame: čia nereikia galvoti apie sunkų rytojų
 

Atkakli lietuvė taisykles laužo ir Švedijoje 1475

Lietuviui Londone duris atvėrė svajonė pakilti į padangę1836

Veikli lietuvė laiminga šalia lėtapėdžių graikų 2272

Atkakli lietuvė taisykles laužo ir Švedijoje Lietuviui Londone duris atvėrė svajonė pakilti į padangę Veikli lietuvė laiminga šalia lėtapėdžių graikų
 

Emigracijos stabdymas – anekdotas ar būtinybė?2498

Rekomenduoja nedelsiant išvykti iš Libijos786

Garsiam lietuvių dailininkui adresas nereikalingas 691

Emigracijos stabdymas – anekdotas ar būtinybė? Rekomenduoja nedelsiant išvykti iš Libijos Garsiam lietuvių dailininkui adresas nereikalingas
 

Iš Lietuvos į svečią šalį išginė liga 1108

Lietuvė Kipre rado rojų ir svajonių vyrą1305

Kanada – puiki, bet… kamuoja ilgesys 1416

Iš Lietuvos į svečią šalį išginė liga Lietuvė Kipre rado rojų ir svajonių vyrą Kanada – puiki, bet… kamuoja ilgesys
 

Jaunasis talentas prasimušė į vaikų futbolo elitą Londone   1871

Kelią į Prancūziją nutiesė savanorystė1253

Argentinos lietuvių šokių ansamblis paminėjo garbingą gimtadienį911

Jaunasis talentas prasimušė į vaikų futbolo elitą Londone Kelią į Prancūziją nutiesė savanorystė Argentinos lietuvių šokių ansamblis paminėjo garbingą gimtadienį
Visi rubrikos straipsniai


Daugiau TIESOJE