Blogai

Teskto dydis: A+ A-

Evelina: “Denial” is not a river in Egypt

Evelina Kvartūnaitė   |   2012-04-16
Evelina: “Denial” is not a river in Egypt
© Evelina Kvartūnaitė

Mielasdienorašti, kaip dažnai tu slėpiesi už bet ko, kad tik nereiktų susidurti su nepatogiais klausimais, atsakymais ar jausmais. Kažkur kažkada girdėjau, kad lova, batai ir mintys turi būti patogios, tačiau, kaip užaugti tokiu dideliu, kad išmoktum neneigti, dykai neįtikinėti savęs dėl vieno ar kito. Kaip leisti sau būti tokiu drąsiu, kad galėtum nebebijoti smulkmenų, nebijotum įskaudinti, įsiskaudinti ar tiesiog paleisti?!

Gyvenimas kasdien pilnas naujų patirčių, naujų pamokų, jausmų bei atradimų. Viskas dėliojasi kryptingai. Aš noriu tuo tikėti. Kai nubundi ir pasiilgsti smėlio pūgų pajūryje, su švyturiu, nelyg iš tarkovskio filmų, tada žinai – gyvenimas turi upių žemėlapių, ir nori suvokti, kaip pereiti tą, kuria vis dar vadini „denial“.
Paulo Coelho sake, jog „kiekvienas kelias, jei tik juo einant išsipildo svajonė, yra magiškas“. Aš tikiu, kad nėra tobulo gyvenimo, kuris nebūtų pagardintas beprotybės prieskoniu, todėl įpusėjant pavasariui noriu labiau suvokti visą tą Neigimo Karalystę. Juk pačios tolimiausios kelionės yra kelionės į save.
 
Tai pirmą kartą tobulai suvokiau prieš daug metų Tokijaus centre, šalia imperatoriškųjų sodų. Dabar tik klausiu savęs, ar kiekvienas mano noras kažką daryti, kažkam padėti, kažkam padovanoti šypseną ar tobulą dieną turi teisingą motyvaciją. Juk galbūt kartais norėdama padėti kitiems, tiesiog bėgu nuo savo problemų. O galbūt kaip tik atvirkščiai, norėdama padėti kitam, padedu sau, nes mes visi esam vieni kitų veidrodžiai ir pagal kokybės traukos dėsnius nusipelnom, kad mūsų gyvenimai susiliestų. Kartais akimirkai, kartais, jei esam labai laimingi, ir ilgesniam laikui.
 
Man miela galvoti, kad visos upės, kurias mes praeinam, bent keliais lašeliais nusėda mūsų gyvenimo jūrose. Ir tuomet aš žinau, kaip būtent mes, tos mūsų jūros, atspindi saulę, dangų ir nenurimstančias žuvėdras. Ir būtent galvodama apie neigimą, bėgimą ar vilkinimą, suprantu, kad tai dažniausiai vyksta ne iš nežinojimo, o iš baimės palikti jau pažįstamus krantus, baimės, kad plačiai išskleistos burės bus nepakankamai baltos, ne taip pakabintos ar nepatiks artimiesiems.
 
Arba nes tiesiog. Saugūs uostai suteikia tą nuostbią iliuzinę ramybė, kuomet gilūs vandenys kelią baimę. Nors kaip dažnai mes pamirštam, kad gilios upės teka ramiai. Tik seklūs upeliūkščiai čiurlena pasišokinėdami per akmenis. Galų gale, juk svarbiausiai nepamiršti, jog ypatingiausi dalykai gyvenime yra butent tie, kurie yra viesiems pasiekiami.
 
 

Žymos: Evelina Kvartūnaitė

Komentarai

Kiti rubrikos straipsniai

Evelina: “Denial” is not a river in Egypt

Evelina: Nes aistra yra pilna nesibaigiančių atstumų

Marija: Apie sulaižytas viltis

Evelina: Denial” is not a river in Egypt Evelina: Nes aistra yra pilna nesibaigiančių atstumų Marija: Apie sulaižytas viltis
 

Evelina: apie važiavimą per raudonas šviesas

Evelina: Medus

Evelina: Apie tiltus

Evelina: apie važiavimą per raudonas šviesas Evelina: Medus Evelina: Apie tiltus
 

Marija: Naujųjų belaukiant

Marija: Tuštėjimas

Evelina: Pasaulio pabaiga

Marija: Naujųjų belaukiant Marija: Tuštėjimas Evelina: Pasaulio pabaiga
 

Marija: Bėganti su Vilkais

Evelina: Stiklainis Rūko

Marija: Gyvenimas - tai kelionė

Marija: Bėganti su Vilkais Evelina: Stiklainis Rūko Marija: Gyvenimas - tai kelionė
 

Evelina: Passion Play: Draugai

(Ne)turistas

Daina: Lietuva – šauni valstybė

Evelina: Passion Play: Draugai (Ne)turistas Daina: Lietuva – šauni valstybė
Visi rubrikos straipsniai


Daugiau TIESOJE