Nuomonės

Apie Mirties kultūrą

2010-03-25, Vilis NORMANAS

Dažniausia ir populiariausia šiandienos naujiena yra mirtis. Nė viena šiuolaikinio pasaulio diena negali de jos apsiti. Jos pilna visur – kiekviename Holivudo filme, kiekviename karštame žiniasklaidos pranešime, laikraštyje, televizijos seriale, naujienų laidose.

Mirtis, tikrąja to žodžio prasme, vartojama ir vartojama vis gausiau. O atsakymų į klausimą: kodėl? – vis dar ieškoma.

Kodėl optimizmu ir hedonizmu persunktoje vakarietiškoje visuomenėje atsirado toks milžiniškas ir beveik nesveikas poreikis vartoti su mirtimi susijusią informaciją?

Žudynių vaizdai, kaip ir bet kuri kita naujiena, pateikiami taip, kad žiūrovas galėtų mėgautis neretušuotu siaubu – ir kuo labiau tai priartinama, tuo didesnis susidomėjimas kyla.

Benjaminas Noysas, savo knygoje „Mirties kultūra“, atkreipia dėmesį į faktą, kad po šeštajame dešimtmetyje įvykusios seksualinės revoliucijos, mirtis tapo paskutiniuoju tabu, kurį yra pasirengusi sugriauti šiuolaikinė visuomenė.

Pasak jo, mirtis yra paskutinis uždraustas vaisius, nepasiduodantis visuotinio imperatyvo „Mėgaukis!” valiai.

Tačiau, kyla klausimas, ar tikrai nepasiduoda? Ar nėra priešingai – galbūt jau seniai vyksta mėgavimasis „paskutiniuoju tabu“ ir niekas to nepastebi?

Dar prieš Rugsėjo 11 – ąją Holivudas buvo susukęs ne vieną dešimtį filmų apie Niujorko „žūtį“, tokių kaip „Nepriklausomybės diena“ ar „Godzila“.

Apokalipsės nuojautomis ir bendros mirties nuojautomis pasaulis alsavo dar gerokai prieš tai, kai apie tai parodė CNN.

Vaizdas, šiuo atveju, turėjo pasivyti jį jau numačiusią tikrovę. Tikrovę, kuri kuriama nebe vaizdais, regimybe, bet visą pasaulį vienijančia geismu.

Šis visą pasaulį vienijantis geismas yra mirties geismas.

Holivudo prodiuseriai aibėje apokaliptinių filmų nuolat kartojo tą patį scenarijų – pasaulio pabaigos akimirką visi tampa broliais ir seserimis. Pamirštama bet kokia buvusi neapykanta. Visuotinė mirtis įgauna visuotinės meilės simbolį.

Po Rugsėjo 11 – osios katastrofos, JAV, kaip ir buvo galima tikėtis, pradėjo karo veiksmus prieš Afganistaną, o vėliau Iraką.

Noam Chomsky pastebėjo, kad pradėdama šiuos karus, Amerika pasirinko išties stulbinančią poziciją – kovotojos už humanizmą ir taiką pasaulyje.

Karas ir skerdynės tapo tos pačios „humanizmo“ kultūros, kuri visuomet kovojo prieš karą, dalimi.

Nepaisant gausios reakcingų opozicionierių kritikos, karai teikė neišsemiamus žiaurumo spektaklius visai Vakarų civilizacijai. Nežinia, surežisuoti ar ne kalinių kankinimai ir transgresiška Sadamo Huseino mirtis tapo karščiausiomis naujienomis ir labiausiai vartojamais įvykiais.

Mėgaudamiesi pasiekimais, vakariečiai vieną po kito ėmė sukti filmus šia tema.

Vienas iš pačių vaizdžiausių – HBO televizijos mini serialas „Žudymo karta“. Jame rodoma Irako dykvietėse važiuojanti amerikiečių šarvuočių kolona. Savo darbu besimėgaujantys kareiviai paverčiami klounais, kurie dainuoja ir linksminasi, žudydami beprasmiškai jų kelyje pasipainiojusius sukilėlius.

Bene didžiausias šio filmo kūrėjų atradimas – visiškai naujas požiūris į mirtį.

Mirtis šiame seriale tampa geistinu ir laukiamu dalyku. Kiekvienas kareivis svajoja nudėti „teroristą“, o nudėjęs nušvinta iš laimės.

Tarsi šio absurdo būtų mažai, nuolatos rodomas viską filmuojantis kareivis. Kartais įterpiami kadrai, kuomet kareivis rizikuoja mirti – bet jis vis tiek nepalieka kameros.

Taip tarytum sakant: tai, kas nenufilmuota, nieko jau nebedomina. Arba – geriau mirti negu nenufilmuoti. Kamera tampa žymekliu, kuris žymi tai, kas išliks, tai, kas verta dėmesio. Su ja taikomasi užfiksuoti kiekvieną epizodą, kuris galėtų vėliau pamaloninti daug daugiau žmonių.

Pašaipus ir visiškai ciniškas kareivių požiūris į traiškomus žmonės, pakelėse gulinčius negyvus vaikus ir bet koks mirties demitologizavimas, sukuria netikėtą atmosferą – neaišku, kokiai kategorijai priskirti šį serialą – juodojo humoro ar neskoningo kičo?

Kad ir kaip būtų, jis puikiai iliustruoja mirtimi persisotinusių žmonių poziciją: geismą patirti kažką daugiau už nieko neypatingas mirtis.

Bene tas pats pasakojama ir šešis oskarus nuskynusioje epopėjoje „Išminuotojų būrys“. Karas tampa narkotiku, kurio negali atsisakyti pagrindinis veikėjas. Vienintelis jo mylimas dalykas šiame pasaulyje yra susidūrimas su mirtinu pavojumi. Susiduriame su keistu reiškiniu: jeigu visuose ankstesniuose filmuose apie karą būdavo moralizuojama, kad nėra priešų ir draugų, kad karas bet kuriuo atveju yra blogis, tai šiandienos filmuose viskas apverčiama: nesvarbu, ką ir kodėl žudai, svarbu, kad žudai ir tuo mėgaujiesi.

Kategorinis imperatyvas „Mėgaukis!” apėmė visas sritis – taip pat ir mirtį.

Dar daugiau – jeigu labai atidžiai žiūrėsime į šį vertybių apvertimą, pamatysime, kad jis yra logiškas ir anksčiau ar vėliau turėjo ateiti.

Persisotinę nuobodžia tikrove, pavargę nuo kasdienių banalybių ir surežisuotų realybės šou, televizijos žiūrovai nesibodi žiūrėti vienintelio dalyko – to, kas iš tiesų tikra.

Holivudas jau seniai suprato, kad žmonės nebetiki tuo, ką jis rodo, todėl vieninteliu savo egzistencijos šiaudu laiko fantastinius filmus.

Tuo tarpu žiniasklaida suprato, kad vienintelis dalykas, kurio ji negali suklastoti, yra mirtis.

„Mirtis yra vienintelis susitikimas, neužfiksuotas jūsų darbų planavimo knygelėje“, - kažkada šaipėsi prancūzų rašytojas F. Beigbederis.

Šio vienintelio neužfiksuoto susitikimo ir laukia šiandieninis žmogus.

Visa kita galima išgalvoti ir parodyti filme, todėl mirtis lieka vieninteliu žiūrovą su tikrove jungiančiu tiltu.

S. Žižekas, kalbėdamas apie žmogaus polinkį save žaloti, įžvelgia šiame akte ryškų jo norą pajusti Tikrovę, gyvybę.

Ar ne to paties trokšta ir informacijos apie mirtį vartotojai? Ar jie lygiai taip pat, kaip rankas sau pjaustantys ligoniai, nesiekia mirties vartojimu suteikti savo gyvenimams kažką netikėto, nesuplanuoto, spontaniško? Kažko, kas nebūtų įtraukta į darbo planą.

J. Lacanas, kalbėdamas apie fantaziją, kaip vienintelį būdą priartėti prie realybės, iškėlė įdomią mintį, kad arčiausiai jos mes priartėjame ne tuomet, kai esame budrūs ir manome, kad tai, ką patiriame, tikra, bet būtent sapne – kai negalvojame, kad būtent tai yra „tikra“.

Mirtis – taip pat savotiškas sapnas. Tikrovės perviršis, kurio negalime priimti kaip visiškai aiškaus fakto. Tai įtrūkis mūsų mąstyme, kuris mus trumpam išmuša iš įprastų rėmų.

Ir, reikia pastebėti, kuo mažiau gyvenime patiriame susidūrimų su tikrove, tuo karščiau trokštame „pasinerti į sapną“ vartodami mirtį.

Tarsi nujausdami šį geismą, Holivudo režisieriai pateikė puikią ateities perspektyvą filme „Nesusekamas“. Čia pamišęs žmogžudys internete tiesiogiai transliuoja savo egzekucijas ir kuo daugiau vartotojų prisijungia, tuo greičiau auka gauna galą.

Mirtis tampa paklausiausia nespėjančių gyventi žmonių preke.

Mirties kultūra – paskutinis robotais virtusių mirtingųjų pasitenkinimo lašas. Paskutinis juos dar tenkinantis įvykis. Visa kita – mirtinai nepavojinga nuobodybė. Iš anksto suplanuotas gero gyvenimo spektaklis.

Grįžti