Mergina apačioje išsikrausto ir namas šį savaitgalį priklauso tik man. Toks ir yra skirtumas gyvenant su kažkuo ir gyvenant vienam. Žvakės, muzika ir kažkoks ant pečių galvą padėjęs jaukumas... savų garsų tyla, kurioje tiek pat vietos, kiek ir erdvės. Pasiilgau to jausmo, o Dieve mano, kaip pasiilgau namų!

 

Namų, kuriuos daiktų ir įpročių įtaka susikuriu ir vėl galiu kvėpuoti ramybe, kuriuose visi gali rasti krislelį to, ko reikia, kur vynas, juokas, serviziniai kavos puodeliai ir šlepetės šoka savo tylų šokį kiekvienam, o man dabar - labiausiai. Dar nežinau kodėl, šiame etape, gyvenimas mane laiko šiek tiek atskyręs nuo pasaulio. Interneto nėra keletas savaičių, padarau tik tiek, kiek reikia, viso pašto perskaityti nespėju, Feisbukas.. kartais - padarau svarbiausia - nuotraukos. Šiandien pasidovanoju sau Iphon’ą, išlekiu skubėdama ir kažkodėl jis nesugeba aktyvuotis visą dieną, taigi internetas vis dar snaudžia :) Grįžtu namo savo ausis nuleidusi, o dviračio ausis nukabinusi kasdieniais pirkiniais ir kreivai šypsausi, nes dar nežinau, ką gyvenimas man yra sugalvojęs šįkart:)

 

Ryt - didysis kraustymasis. Šiandien - atrodė, kad rankomis galiu pasiekti dangų, kai sužinojau, kad jau nuo sausio pirmos galiu kraustytis į mielą L formos butuką miesto centre! Ach, tos didelės ir senos stiklinės akys... taip tobulai tinka foto studijai! Žinoma, laiptai, kaip ir visame senajame Amsterdame, labiau primena riestas kopėčias nei laiptus, bet... kol kas... su labai pagyvenusiais ir labai mažuliukais žmogeliukais dirbu mažai :)

 

Kartu, negaliu patikėti, kad jau ryt ta didžioji naktis... Pamenu, turėjome katę, kuri labai bijojo saliutų... Gražu, bet man irgi norisi ištaigingai pasitikti juos iš didžiulio balkono su taure šampano, nei trankytis į pusgirčius žmones, grūstis ir skubėti į niekur, juk metai ateina patys, nėra ko laukti, tik mes juos skaičiuojam, vis savaip. Gal ir smagu atsižymėti, pagalvoti, ką padarei, kiek, kodėl...

 

Turbūt tam ir reikalingas tas žymėjimas. Aš nežinau, tikrai nežinau. Man atskaitos taškas yra gimtadienis ir mažytės aplink akis susidariusios raukšlytės. Kita, neverčia manęs tiek susimastyti apie laiką, padaryta-nepadaryta balansą, metus, bent jau kol kas. Taigi, Naujieji Metai... ryt, šiandien, dabar. Keista, labai daug įvykių planuojama po Naujųjų, o aš nesuprantu, kam atidėti, geriausia visa daryti iškart, jei įmanoma, bet, kartu, matyt kaupiama energija turi didesnį proveržį ir gerokai pagėrę, pamiegoję, pristabdę darbus ir kažką prižadėję sau ir kitiems, didesniu svoriu galime imtis įvykdymo plano.

 

Kita vertus, labai nuostabu yra kažko laukti... matyt todėl, kartą per metus ir yra sukuriamas bendrai išjaučiamas laukimas vadinamas Naujaisiais Metais.

 

Atsisėdi, susitvarkai ir lauki... kažko naujo, kažko pats iš savęs, kažko iš kitų. Tikriausiai baisiausia yra tai, kai nelauki nieko arba kai tiesiog nėra ko laukti, kai nesukuri sau nieko, ko galėtum laukti.

Aš matyt laukiu tik nelaukdama :) aš darau ir kai kartais stoviu vietoje, intercija daro už mane. Aš sustojau ir dabar darbai darėsi patys, ko gero, tai yra didžiausias laiko ir energijos stebuklas kurio galiu laukti. Kartais aš tiesiog pametu mintis :)

 

Kaskart, važiuodama namo, pasiekiu finišo tiesiąja, kurios kairėje - parkas, dešinėjė - mažai vietos pėstiesiems, kur dviračiai abiejose pusėse kantriai glaustosi prie tramvajaus kraštų, kur nejudėdamas gatvę stebi liūdnas ir šališkas tiltas, kur gatvės šviesos ryškios, nes miestas lieka už penkiolikos minučių kelio, kur šiandien į šiuos namus važiavau paskutinį kartą. Išskleidžiu rankas, kiek susvyruoju, bet minu, minu, minu, minu ir apėmęs lengvumo jausmas pralenkia laiką nešdamas mane namo...

Šiandien aš neturiu laiko galvoti nei apie Naujametį, nei apie šimtą metų vienatvės, gal būt ji slepiasi nuo Naujųjų Metų o gal būt Naujieji slepiasi nuo jos...