Kalendorius sako, kad jau žiema, nors mano matytas sniegas ištirpo po maždaug penkiolikos minučių ir aš vis dar religingai keliauju į ofisą dviračiu. Kiti pažiūrėję į kalendorių man vis primena, kad jau visai ne už ilgo mus užklups pasaulio pabaiga.

 

O kada baigiasi pasaulis? Kai pavargęs po darbų užmerki akis levandom kvepiančiam miegamajam ir žinai, kad pasaulis vėl prasidės iš naujo, kai nubusi jau naujoj dienoj? Ar tai būtinai turi būti susiję su pasaulinėm kataklizmom, ateiviais ar kažkuo panašaus?...

 

Mano galvoje pasaulio pabaigos panašios į besikeičiančius vaizdus pritemdytoj seno kino teatro salėj – viskas tik tobulėja, kai išmoksti gyventi akimirkoj, kai išmoksti prisiminti, kad tai tik daugybė skirtingų paveikslėlių, lekiančių pro tavo akis nepastebimu greičiu. Jausmas toks, lyg plaukiant per Bosforo sąsiaurį, kai jauti, kaip du kontinentai vienodai tave traukia.

 

Pasaulis baigiasi, kai nustoju tikėti, kad kita akimirka atneš kažką naujo, kai tyliai atsidūstu ir pamirštu įkvėpti. Kai žinau, kad cukrus arbatoj ištirps ir jo nemaišant.

Todėl auštant Naujiems, noriu palinkėti tikro gyvenimo magijos skonio ir priminti, kad niekada nereikia bijoti – nubalnotų kelių ar kelionėse pamestų lagaminų – juk svarbiausia, kad širdis būtų pilna šviesos ir šypsenų!