Namuose jau antra savaitė nėra interneto, penktadienį dingo karštas vanduo, o šiaurinis vėjas kasdien vis labiau nekirptais žiemos nagais kutena žandus ir paima ir atrodo, kad aš lyg kokia Amsterdamo Merė Popins - imsiu ir pradėsiu kilti aukštyn besisukančiais dviračio ratais.

 

Dienos nesusimaišo su naktimi, bet susimaišo su kitomis dienomis ir visa laiko savoka įgauna intensyvoką, chaotiškai tvarkingą ritmą. Kažkas apsidžiaugtų, kažkas nepastebėtų, o daug kam ir visai neįdomu, bet išmokstu naktį pradėti ankščiau ir kartais, kai Evelina paklausia: "kaip Tavo savaitgalis?" ramiai atsakau, kad kiekviena diena dabar man dalinai yra kaip savaitgalis, bet kartu, tai reiškia, kad aš neturiu sekmadienių.

 

 

"You are very lucky" - keldama rankas i viršų pasako trylikto tramvajaus darbuotoja, kai melsvai pakerėta šeštadienio vakaro ir aistringai suviliota tramvajaus, mieste prirakinu sušalusį dviratį, skubiai išlekiu iš tramvajaus, kai darbuotoja praneša, kad dėl techinių darbų, tramvajus mano gatvėje nestos. Stotelę kulniuoju ir ne iš karto suvokiu, kad kompiuterį palikau tramvajuje.

 

Paskambinu į policiją, esu sujungiama su Tramvajų stotimi, kaip liepta, duotu numeriu perskambinu po dešimties minučių (19:05), atsakiklis praneša, kad Tramvajų stotis baigė savo darbą 19h ir galiu jiems vėl paskambinti pirmadienį. Telefono operatorė praneša, kad baigiasi mano pokalbio kreditas, persirengusi sėdu i miesto pusėn važiuojantį kitą 13 tramvajų, pasišneku su tramvajaus darbuotoja, ji užsirašo mano numerį, pažada paskambinti, jeigu kažką išgirs. Susitaikau su praradimu, svarbiausia - fotografijos saugomos kitame diske.

 

Prisimenu, kaip dar pati ryte sakiau, kad šitas senelis fotografijai netinka ir man jau seniai laikas įsigyti apple. Atsidavusi spūsčiai nusuku raudonųjų žibintų gatve ir sekdama raudonai ilgą podiumą, nekaltai susižaviu unisex secret demonstruojama vakarinių apatinių kolekcija. Išsivadavusi iš savęs nebesuvokiančių turistų, pagaliau geriu jazminus vietnamiečių restorane, sulaukiu skambučio dėl atsiradusio krepšio. Krepšį iš kito miesto galo turiu atsiimti per 30min arba jis bus atiduotas policijai ir tuomet, ateinančią savaitę būsiu priversta kautis olandiškame biurokratijos mūšyje.

 

Susimoku už arbatą, įbėgu per beužsidarančias tramvajaus duris ir giliai alsuodama akimis susitinku su jau pirmai matyta tramvajaus vairuotoja, kuri ir palydi mane galinės stotelės būstinės linkui....

 

“I know” - atsakau, ir vėl, 13 linijos takučiu skubu centro linkui. Išgeriu keletą taurių vyno ir dar kartą apie tai galvoju batais kankindama išisvadavimo šūksnius ritmingai kartojantį šaltą dviratį.

 

Kažkas man sakė, kad aš galėčiau apie save kurti komiksus, Gintarė mane vadino Alisa, o aš žiūriu į vakarykštį mėnuli ir galvoju: jeigu jis veikia vandenynus ir gyvulius, kažin kaip jis veikia žmones?

  

Šiandien sėdžiu glostoma nemylinčios saulės, geriu pienu primuštą kavą ir išties manau, kad per pilnatį man tiesiog būtina likti namuose.

 

Įdomu, ar vilkai žino, kas yra tas šimtas metų vienatvės?